2017 m. kovo 29 dieną Vokietijos diplomatiniame archyve Berlyne Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto rankraštinį dokumento originalą lietuvių kalba ir jo vertimą į vokiečių kalbą. Radinys ne tik grįžo į Lietuvą, bet buvo viena geriausių dovanų nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį švenčiančiai tautai.

Nuo įvykio praėjus beveik metams, po daugybės paskaitų ir interviu, Čikagos lietuvių bendruomenė taip pat turėjo galimybę susitikti su plačiai nuskambėjusiu, bet savo smalsumo nepraradusiu Lietuvos Nepriklausomybės akto originalo atradėju Liudu Mažyliu. Iš pažiūros kuklus, humoro jausmo nestokojantis VDU dėstytojas, pasak jo, Čikagoje jau antrą kartą.

Surengęs ne vieną susitikimą su lietuvių bendruomene, istorijos paskaitą skaitė ir Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Trumpai papasakojęs apie savo nuotykių kupiną Lietuvos Nepriklausomybės akto originalo paiešką, vyras nestokojo klausimų iš susirinkusiųjų, o paskaitos pabaigoje su malonumu dalino autografus jo naujai išleistos knygos „99 metai po įvykio“ gerbėjams. Trumpam interviu susitikome iš karto po paskaitos.

- Kaip kilo pati idėja ieškoti Lietuvos Nepriklausomybės akto rankraščio?

- Aš tuo klausimu specialiai nedirbau, bet buvo keletas argumentų. Pirminis mano susidomėjimas buvo kaip kolekcininko. Aš esu radęs keletą įdomių Pirmojo pasaulinio karo dalykų savo senelio archyvuose. 2016 metų vasara buvo lietinga, perskaičiau keletą knygų ir man pasirodė, kad ne viskas daroma tuo klausimu, kažkaip ne taip ieškoma, juolab artėjo šimtmetis. Taip viskas ir prasidėjo.

2017 m. vėlyvą rudenį pradėjau lankytis po Lietuvos archyvus. Po kurio laiko man pasirodė, kad Lietuvoje jau visose pagrindinėse saugyklose išnaršiau, todėl nusprendžiau - laikas važiuoti ieškoti į užsienį ir pirma mintis buvo aplankyti Berlyno archyvą. Pačioje Lietuvoje esančių dokumentų gausa kuria tokį įvaizdį, kad jau viskas, čia nėra ko ieškoti. Sausio mėnesį jau turėjau planą, kad reikia keliauti į Berlyną ir kad per savaitę gali kai kas paaiškėti, bent jau ko ieškoti toliau. Na, pasirodo, ištiko sėkmė ir trečią dieną jau buvo atrastas Nepriklausomybės akto originalas.

Aš buvau ne vienintelis, Berlyno archyvuose ieškojęs Nepriklausomybės akto originalo, aš buvau koks penktas. Buvo du istorikai, vokietis Tauberis, kuris sistemingai ieškojo dokumentų, be to, jam nė nereikėjo važiuoti į kitą valstybę, deja, nepamatė. Dauguma istorikų net stebisi, kaip jam taip nepavyko, nes, vaizdžiai kalbant, jis buvo „per milimetrą“ nuo radinio. Kodėl ir kaip nepamatė, sunku pasakyti.

- Turbūt ne vieną vis dar stebina, kaip Jūs žinojote, kur ieškoti Lietuvos Nepriklausomybės akto dokumento, o gal tai sėkmė?

- Ar išsiduoti skaitytojams, kad per šituos mėnesius, ypač, kai mes filmuojame dokumentinių filmų apybraižų ciklą ir su bendradarbe rašome knygas apie tą laikotarpį, tas žinojimas taip ir ateina. Kaip paprasta dabar atgaline data papasakoti, paaiškinti, kaip Aktas atsirado ten, kad vokiečiai darė tą ir aną, kaupė toje ir toje byloje, kad dokumentas ir turėjo būti būtent ten. Na, žinot, kai jau praeina 12 mėnesių nuoseklaus darbo ta kryptimi, tai daugiau ir žinai.

Aišku, tai dvejopas jausmas - viena vertus, pavyko pataikyt būtent į tą archyvą, antra vertus, kaip pavyko pataikyti. Yra du dalykai, viena - reikėjo būtinai save psichologiškai įtikinti, kad Aktas nedingęs, kai tuo tarpu visi masiškai teigė, jog Aktas amžiams prarastas. Aš pats pajaučiau, kai tik pradedi galvoti - aš važiuosiu ieškoti to ir to, bet ką darysiu, jeigu jis yra sunaikintas, būna sunku. Pirmiausiai reikėjo įtikinti save, kad taip, dokumentas iš tikro yra, aš važiuoju ieškoti esančio daikto, šalin mintis, kad jo nėra, nes kitaip gaišinamas laikas. Antra, apėmė toks jausmas, kad dokumentas gali būti ir vienoje, gali būti ir kitoje vietoje.Tada buvo apvaldžiusios kitos mintys - toks labai blogas jausmas, kai nešamas šiukšlių kibiras ir kylanti mintis, o jeigu jie išneša ir išmeta Aktą. Reikėjo atsiriboti ir nuo šitos minties, reikėjo jo ieškoti ten, kur jis realiai galėtų būti. Taigi čia ne savigyra, bet save nuteikti pozityviai irgi reikėjo.

Kalbant apie sėkmę, kai sako L. Mažyliui pasisekė... Imkim kaip pavyzdį, jei koks istorikas važiuoja į archyvą savo rutininių reikalų, galbūt dar papildomai patyrinėti tam tikro laikotarpio, bet neturi jokio medžiotojo instinkto, tai nenuostabu, kad jam nepasiseka. Galbūt jis ir norėtų atrasti, bet veikiausiai jis nėra tam savęs nuteikęs.

- Koks pats jausmas apėmė pamačius Nepriklausomybės akto dokumentą?

- Prasidėjo pirmiausiai pamačius mikrofilmą, labai nustebino, kad dokumento formatas ne toks, to niekas nebuvo minėjęs. Nebuvo tokio džiaugsmo, greičiau pasimetimas, kas vyksta. Kodėl taip, o ne kitaip. Aišku, vėliau buvo ir džiugesys, bet tai atėjo palaipsniui. Be to, pačios tautos reakcija buvo kažkas nepaprasto, nes aš tikrai nuoširdžiai nesitikėjau, kad visiems bus taip džiugu, kai atsirado tas dokumentas. Tada ir man buvo labai smagu.

- Ar po šio radinio nejaučiate spaudimo ieškoti dar kažko?

- Jaučiu. Aš jums nuoširdžiai pasakysiu, ne juokais - Lietuvoje yra vienas garbingas žmogus, kuris galvoja, ką dar reikia atrasti L. Mažyliui. Tiesiogiai sužinojau, kad daromas spaudimas VDU rektoriui, kad jis man lieptų nuvažiuoti į tam tikrą vietą, jog aš parvežčiau tam tikrą objektą. O iš tikrųjų yra kalbama apie Martyno Mažvydo palaikus. Na, žinot, M. Mažvydo palaikų, tegu skaitytojai nepyksta, bet aš nelabai noriu ieškoti. Man labai smagu dirbti su 1918-1919 metų, t.y. XX amžiaus pradžios temomis, čia tikrai dar yra daug ką panagrinėti.

- Kalbėdamas apie Lietuvos Nepriklausomybės aktą, signatarus, kalbate apie Lietuvos elitą - mokslininkus, profesorius, Lietuvai neabejingus žmones. Ar sutinkate su tuo, kad Jūsų profilis taip pat atitinka Lietuvos elito portretą?

- Aš kalbėdamas prieisiu prie dviejų esminių dalykų. Man dažnai sako: jūs buvote nežinomas - ginčiju. Čikagoje aš esu jau antrą kartą, pirmą kartą čia lankiausi prieš 10 metų, čia pristačiau savo darbą. Antra, esu prirašęs apie 10 knygelių, tiesa, kuklių. Aš taip pat dėstau, turėjau didžiulius studentų srautus, apie tūkstantį per visą dėstymo laikotarpį. Juokais kartais sakau, nuvažiuokite į mano gimtąjį miestą Kauną, į mano mokyklą, jūs ten rasite mano nuotrauką, pakabintą dar iki tol, kol nebuvau atradėjas. Tai kyla klausimas, kaip aš nebuvau žinomas?

Ar jaučiuosi elitu, čia nelabai būtų kuklu kalbėti. Virš mano lovos kabo mano senelio, Prano Mažylio nuotrauka, kurio, mano nuomone, nuopelnai yra šimtai kartų didesni nei mano. Jis pirmasis Lietuvoje įkūrė akušerijos ginekologijos mokyklą. Visi šiandienos ginekologai akušeriai yra arba jo mokiniai, arba jo mokinių mokiniai. Žinoma, aš neneigiu, kad mane supo išskirtinė aplinka, kuri sovietmečio laikotarpiu buvo kažkas unikalaus. Juolab, kad kiti žmonės dėl tarpukario meto tęstinumo buvo tremiami. Mano seneliui sovietai to netaikė, jis taip ir liko vadovauti tai katedrai (Kauno universiteto Akušerijos ir ginekologijos katedra - aut. past.), tai niekas ir nesirūpino, kas pas jį buvo likę namuose.

Mane visą laiką supo lietuvių literatūra, tėvo ir tetos atsiminimai apie tą laikotarpį. Čia aš kalbu ne apie elitą, bet apie tarpukario tęstinumą, nes jis buvo, kaip sakant, grubiai kertamas sovietinėje Lietuvoje ir formuojamas visai kitoks elitas. Nors sovietinė valdžia manė, kad ilgainiui suformavo prosovietinį elitą, tačiau Sąjūdžio laikai parodė priešingai.

- Nemažai signatarų palikuonių pokario laikotarpiu pasitraukė į JAV. Ar šio vizito JAV metu teko susitikti su jais? Kiek išliko tose šeimose lietuvybės, kokį įspūdį apskritai jie paliko jums?

- Taip, esu aplankęs dvi signatarų dukras. Susidarė toks įspūdis, sąžiningai kalbant, kad mes Lietuvoje ne viską padarome, kalbu tiek apie valdžią, tiek apie tyrinėtojus, jog deramu būdu įamžintume signatarų atmintį. Žinoma, lyginant su sovietmečiu, yra daug kas padaryta, tačiau viešoje erdvėje tikrai dar galėtumėme pasistengti.

Kai susiduriu su lietuviais Amerikoje, tai čia lietuvybė net kunkuliuoja, tokios retai pamatysi net Lietuvoje. Galiu teigti, kad tie, kurie ateina į susitikimus Lietuvoje, mažuose miesteliuose, kur yra maža bendruomenė, ir tie, kurie ateina į susitikimus čia ar Didžiojoje Britanijoje, niekuo nesiskiria. Mes visiškai nesiskiriame, ar gyvendami Lietuvoje, ar praleidę didžiąją gyvenimo dalį kitose erdvėse, tas pats sakytina ir apie signatarų palikuonis.

Jūs pavartojote žodį elitas, taip nekukliai galėčiau apie save pasakyti - būdamas, mano nuomone, tikrai išskirtinio savo senelio anūku, aš priverstas pasitempti ir tai veikia, nuteikia pozityviai, net suteikia tam tikros energijos, bet kartu tarsi ir tampa prievolė būti energingu. Aš visiškai tikiu, kad ir signatarų palikuonims tas tuo labiau veikia.

- Išleidote savo pirmąją knygą „99 metai po įvykio“. Esate iš Kauno, ir turbūt ne vienas man pritartų, jog esate daugiau menininkas, nei teoretikas ar faktų rinkėjas.

- Visai neneigiu, kad ta knyga, kurią parašiau, yra tikrai ne istorinė, kaip daugelis įsigijusių galvoja. Tai yra beletristika ir aš save priskiriu prie meniškos sielos žmonių ir, kai manęs klausia, koks pirmas jausmas buvo suradus Lietuvos Nepriklausomybės aktą, tai buvo gražu estetine kategorija. Mes su bendradarbe Rasa jaučiamės turintys estetinį polinkį, todėl net leidžiant knygą galvojome, ką dar įdėti gražaus, nors kalbama apie istorinius įvykius. Dabar aš jai vis siūlau įdėti daktaro J. Šaulio akinių receptą, nes jis man labai gražus (juokiasi).

- Kokių atgarsių susilaukė ši Jūsų knyga?

- Kol kas tokio ryškaus grįžtamojo ryšio aš negavau. Man kyla toks abejojimas, nes įtariu, kad ši knyga parašyta per sunkiai. Joje būtina atskirti istorinius faktus nuo išmonės. Ir man atrodo, kad žmogus beskaitydamas kartais pavargsta. Kaip matot, pirmą dalį jau parašiau, o antra dalis rašosi savaime, tai kokia ji bus, tokia. Tad dėl grįžtamojo ryšio dar nieko kaip ir negaliu pasakyti, nes pagrindinė žmonių masė knygą įsigijo vasario mėnesį, dabar tik balandis.

- Gal galite atskleisti savo kitų metų planus?

- Pirmiausiai, susidoroti su tais iššūkiais, kurių pats sau čia prisikūriau -  parašyti tarpdisciplininės politologijos iš nagrinėjamo laikotarpio studiją, kuri yra sudėtingas iššūkis, išleisti leidinį, pabaigti antrą knygos tomą, argi neužtenka (juokiasi – red.past.)? Taigi šviesi senatvė nusimato. Kada dar žmogus gali rašyt? Aš manau, kad jei Dievo bus dar lemta šia žeme vaikščioti, tai bus svajonių senatvė - parašyti kas metus po knygą.

Suprasti akimirksniu:

• 1918 m vasario 15 d. susirinkusi Lietuvos Taryba galutinai suderino aktą, pagal sausio 8 d. rezoliucijos aktą, o vasario 16 d. Vilniuje dabartiniuose signatarų namuose pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
• Aktu taryba skelbė atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
• Iki šiol nėra aišku, kiek iš viso Nepriklausomybės akto dokumento egzempliorių buvo pasirašyta. Berlyne atsirado dvikalbis, lietuvių ir vokiečių kalbomis, ir dar vieną K. Šaulys vežė į Kauną karo valdžiai. Kur šis dokumentas yra, niekas nežino.
• Glaustas, aiškus iš 122 žodžių susidedantis tekstas buvo visos Lietuvos Tarybos bendro darbo rezultatas.
• Nepriklausomybės aktas surašytas dr. J. Šaulio.
• Kadangi Aktas pasirašytas nepaisant kaizerinės Vokietijos valdžios, visuomenei paskelbti apie jį buvo sunku. Aktas nelegaliai išspausdintas M. Kuktos spaustuvėje ir pirmą kartą paskelbtas „Lietuvos Aide“. Vokiečių valdžia spausdinti neleido, išbarstė laikraštinį rinkinį, slapta buvo atspausdinti tik keli šimtai laikraščių.
• Vasario 20 d. Reichstage buvo perskaitytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas ir oficialiai buvo klausiama vyriausybės, kodėl nepripažįstama Lietuvos valstybės nepriklausomybė.
• 2017 m. kovo 29 dieną Vokietijos diplomatiniame archyve Berlyne Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis rado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto rankraštinį dokumento originalą lietuvių kalba ir jo vertimą į vokiečių kalbą.
• Pirmiausiai dokumentas buvo rastas mikrofilme, vėliau pateiktas dokumento originalas.
• Lietuvos Nepriklausomybės akto originalas eksponuojamas Vilniuje, Signatarų namuose.

„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė