Skautai – didžiausias visuomeninis savarankiškas vaikų, jaunimo, o kartais ir suaugusių žmonių judėjimas pasaulyje, įkurtas 1907 m. Anglijoje pagal generolo Robert Baden-Powell idėją. 1909 m. generolas drauge su sese Agnes įkūrė mergaičių skaučių organizaciją. Vėliau skautizmas labai greitai paplito Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, JAV ir kitose šalyse, nes jo konceptas yra universalus.
Skautai įkurti, siekiant kurti geresnį pasaulį, ugdyti dorus, sąmoningus, morališkai tvirtus, fiziškai stiprius jaunus žmones, pavyzdingus piliečius, atsparius kelyje sutiktam blogiui, tikinčius į Visatos Kūrėją. Visi skautai dirba kartu grupėse, padedant vadovams, dėl to vieni kitus vadina broliais ir sesėmis.
Kandidatai, stojantys į skautus, pasižada laikytis įsakymų, priesakų ir savo organizacijos statuto. Skautų vertybės ir principai dažniausiai išreikšti jų šūkiu, įžodžiu, įsakymais, priesakais, kurie nurodomi statutų pradžioje. Skautų šūkis – „Dievui, Tėvynei, artimui“, o pošūkis – „Budėk“.
Įstojus į skautus, pirmoje eilėje mokoma veikti. Veikla vyksta mažose grupelėse. Veiklos metu skatinama atsakomybė, išmokstama paklusti vyresniajam ir pagal sugebėjimus mokyti jaunesnį. Vėliau užsiėmimai vykdomi skautų stovyklose, kur skiepijama meilė Tėvynei, artimam, lavinamas charakteris, ugdomas patriotiškumas, išgyvenimas laukinėje gamtoje, vyksta žygiai, mokymasis dirbti drauge su grupe.
Į Lietuvą skautų kelias buvo vingiuotas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė rusų ir lenkų skautų organizacijos, tačiau lietuviams sunku buvo organizuoti savas grupes. Greičiausiai dėl to pirmoji lietuvių skautų organizacija įsikūrė 1917 m. Voroneže, kur buvo išvežti kelių lietuviškų mokyklų mokiniai. Pirmasis lietuvių skautų ir skaučių draugovės suėjimas vyko 1918 m. Vilniaus Vytauto gimnazijoje. Ši diena ir laikoma Lietuvos skautų organizacijos įkūrimo diena. Organizacijos vadovu buvo Petras Jurgelevičius. Skautų pavadinimą patarė duoti lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis.
Gimnazijos direktoriumi tuo metu buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Mykolas Biržiška, kuris įvairiapusiškai padėjo jiems kurtis – leido gimnazijoje daryti susirinkimus, o sporto salėje rikiuotes. Ilgainiui skautų organizacijos susikūrė Kaune (1919 m. Kostas Vaitkus įkūrė skautų mišrią skiltį ir jai vadovavo), Panevėžyje, Šiauliuose, Vilkaviškyje, Marijampolėje.
1926 m. vadovaujami Prano Žižmaro, būrelis moksleivių norėjo sukurti skautų Gedimino Vilkų skiltį, tačiau tam leidimo nesuteikė Vilniaus kraštą valdę lenkai. Tada Gedimino Vilkai pradėjo veikti nelegaliai. Dr. Jonas Basanavičius, išrinktas Garbės skautu, vienintelis žinojo apie Gedimino Vilkų veiklą. Mirus Dr. J. Basanavičiui, skautai, pasipuošę uniformomis, su Vilniaus skautų vėliava dalyvavo šio didžio tautiečio, pirmojo Vilniaus Garbės skauto, laidotuvėse Rasų kapinėse. Lenkai, pamatę, kokia didelė lietuvių skautų dvasia, leido Gedimino Vilkams veikti viešai.
1922 m. Kaune įkurta visas skautų organizacijas vienijanti Lietuvos skautų asociacija (LSA), 1924 m. įkurtas pirmas skaučių skyrius. Lietuvos skautų asociacija pripažinta tarptautiniame skautų biure Londone. 1925 m. ji buvo pertvarkyta į Lietuvos skautų broliją ir priimta į Pasaulinį skautų biurą. 1922-1925 m. Lietuvos skautų asociacijai vadovavo Jurgis Alekna, o 1925-1930 m. Lietuvos skautų brolijai – Aleksandras Stulginskis. 1930 m. priėmus Skautų Sąjungos įstatymą, visos skautų organizacijos buvo suvienytos į Lietuvos skautų sąjungą (LSS). Pastaroji turėjo Brolijos šaką, kuriai vadovavo prezidentas Antanas Smetona, o pulkininkas Juozas Šarauskas buvo vyriausiuoju skautininku ir Seserijos šaką, kurios vadove buvo Sofija Kymantaitė – Čiurlionienė. Lietuvos skautų Brolija buvo įsikūrusi Panemunėje, o Lietuvos skautų Seserija – Pažaislyje. 1933 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvos skautus savo apsilankymu Palangos stovykloje pagerbė jų įkūrėjas R. Baden-Powell kartu su žmona ir 650 anglų skautų.
Kai, sulaužydama tarptautines sutartis, 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, pirmiausia pradėjo naikinti tautos šviesuolius, tautines ir religines organizacijas. Jau liepos 18 d. Lietuvos skautai buvo uždrausti, sunaikinti, dalis vadovų suimti ir uždaryti į kalėjimus, kiti ištremti. Didelė dalis jų vėliau tapo partizanais, organizavo pasipriešinimą prieš Sovietų Sąjungos okupaciją, dalis pabėgo į užsienį.
Pabėgėlių stovykloje Vokietijoje lietuviai 1945–1949 m. atgaivino skautų veiklą. Tada lietuvių skautų organizacijos ėmė kurtis JAV, Kanadoje, Australijoje, Anglijoje, Pietų Amerikoje. Stengdamiesi išsaugoti lietuvybę, skautai pradėjo leisti skautišką spaudą.
Lietuvoje skautų organizacijos atsikūrimas sutampa su Sąjūdžiu ir lietuvių tautos atgimimu. 1989 m. išeivijos lietuvių skautų pagalba Lietuvos skautų suvažiavime beveik po 50 okupacijos metų buvo atkurta vieninga Lietuvos skautų sąjunga. Gerą mintį iškėlė Pasaulinės skautų organizacijos delegatai, atvežę šūkį: „Viskas, kas sunku, galima padaryti iš karto, kas neįmanoma, teks sugaišti šiek tiek laiko“. Nesutariant vadovams, 1992 m. Lietuvos skautų sąjungos suvažiavime įvyko pirmasis skilimas, kuris 1995 m. buvo įteisintas įkuriant dvi skautų organizacijas: Lietuvos skautiją (LS) ir Lietuvos skautų sąjungą (LSS). Po poros metų Lietuvos skautija tapo Pasaulinės skautų judėjimo organizacijos (WOSM) pilnateise nare.
Dabar Lietuvoje veikia yra apie 10 skirtingų skautų organizacijų: Lietuvos skautų sąjunga, Lietuvos lenkų harcerių (skautų), Studentų skautų organizacija , Jūrų skautija „Divytis“, „Raitija“, Žemaitijos skautų organizacija, Visagino skautų organizacija, Lietuvos Nacionalinė Europos Skautų asociacija ir Lietuvos skautija.
Įdomu kaip bendrauja atskiri skautų tuntai ir organizacijos, kurios susiskaldžiusios pagal regionus, tautybes ir veiklos pobūdį. Ar yra skautų organizacija, kuriai atsiskaito visos kitos skautų organizacijos? Ar nepakito skautų išpuoselėtos pamatinės vertybės ir principai? Ar atitinka prieškario skautų tradicijas ir ar nėra sunkumų, įgyvendinant skautybės tikslus ir uždavinius? Juk generolo R. Baden-Powell mintys yra aktualios ir dabar mums Lietuvoje.
Skautų organizacijoje buvo daug iškilių asmenybių. Žymiausi lietuviai skautai – dr. Jonas Basanavičius, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Petras Jurgelevičius ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Vieną jų, skautą Praną Žižmarą – Lietuvių tautos didvyrį – veikusį okupuotame Vilniuje, prisiminsime plačiau.
Jis gimė 1907 m. Petrapilyje, gausioje lietuvių Pranciškaus ir Rozalijos Žižmarų šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais Prano tėvas buvo suimtas ir areštuotas už tai, kad sunkiai dirbdamas Putilovo gamykloje pasistatė namą, o raudonųjų komisarų nuomone tai jau buvo buržujus. Mama, bijodama pakliūti į raudonųjų rankas, su vaikais pabėgo ir apsistojo Stavropolio krašte. Greitai šeimą pasiekė žinia apie Lietuvos Nepriklausomybę ir Rozalija Žižmarienė su septyniais vaikais iškeliavo į gimtinę, o 1921 m. pasiekė Vilnių.
Bolševikų Vilniuje jau nebebuvo, tačiau sostinėje karaliavo lenkai. Čia Pranas mokėsi lietuvių mokytojų seminarijoje. 1929 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvišką gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Stepono Batoro universitetą, kur iki 1938 m. su pertraukomis studijavo teisę, bet universiteto nebaigė. Be to, Pranas Žižmaras dar mokėsi Varšuvos centriniame fizinės kultūros institute. Baigęs mokslus, dirbo kūno kultūros mokytoju, buvo Vilniaus sporto apygardos pirmininku, lietuvių skautų ir sportinio judėjimo organizatoriumi, įkūrė Jaunosios Lietuvos sąjungos Vilniaus tarybą. Bendraudamas su Lietuvos šviesuoliais dr. Jonu Basanavičiumi, generolu Teodoru Daukantu, vyskupu Jurgiu Matulaičiu bei kitais Vilniaus krašto kunigais, įsijungė į lietuvybės veiklą, kuri buvo įvairiai plėtojama.
P. Žižmaras, vadovaudamas Gedimino skautų draugovei,ugdė meilę Tėvynei,skatino siekį, kad Vilnius vėl būtų Lietuvos širdis. Pranas ne tik vedžiojo skautus po istorines vietas, bet ir nešiojo lietuvišką spaudą į atokiausius kaimus, šilkografiniu būdu išleido žurnalą „Vilniaus skautas“.
1928 m. vasario 16 d. Lietuvos trispalvė vėliava, iškelta Vilniaus skautų Prano Žižmaro, Jono Zabrockio ir Stasio Sabalio, dvylika valandų plevėsavo Gedimino pilies bokšte, suteikdama lietuviams džiaugsmą, viltį ir žadindama laisvės ilgesį.
P. Žižmaro vadovaujami lietuviųskautai dalyvavo1929 m. lenkų skautų organizuotame bėgime aplink Vilniaus miestą, išsiskirdami puikia akcijos organizacija, lietuvybės gaivinimu.
1938 m. kovo mėn. lenkai Vilniuje suorganizavo antilietuvišką mitingą, kurio metu aršus lietuvybės priešininkas lenkų armijos karininkas nešvankiais žodžiais įžeidinėjo lietuvius ir lietuvių tautą. Po mitingo dauguma jame kalbėjusių lenkų susirinko į „Zacisze“ restoraną, į kurį atėjo ir P. Žižmaras. Čia karininkui Jerzy Chom Chomskiui, kuris daugiausiai niekino Lietuvą, jis trenkė į veidą, metė pirštinę ir iškvietė į dvikovą. Žinios apie dvikovą prieštaringos, nors įvairiuose literatūros šaltiniuose apie ją daug prirašyta, pripasakota ir prifantazuota. Dvikovos diena ir valanda buvo laikomos paslaptyje, todėl Vilniuje apie ją nedaug kas žinojo. Vis dėlto ji įvyko: laimėjo P. Žižmaras. Apie tai daug kalbėta okupuotame Vilniuje, rašyta Lietuvoje, Lenkijoje, Amerikoje. P. Žižmaras po šio įvykio tapo legendine asmenybe, nes išdrįso mesti iššūkį okupantams, gindamas ne savo orumą ar asmeninius reikalus, o Tėvynės garbę. Jis laimėjo paskutinę dvikovą Lietuvoje.
1938 m. liepą jis vadovavo Vilniaus sportininkų delegacijai Pirmoje tautinėje olimpiadoje. 1939 m. P. Žižmaras išleido vienkartinį olimpinio sporto dvasią puoselėjantį leidinį „Greičiau, aukščiau, stipriau“. 1940 m. spalio mėnesį NKVD komisarai P. Žižmarą suėmė ir kalino vidaus kalėjime. Ypatingasis pasitarimas 1941 m kovo mėn. jį nuteisė aštuonerių metų tremčiai į lagerį Sibire. 1944 m. labai neaiškiomis aplinkybėmis P. Žižmaras mirė Šangalos lageryje (teigiama, kad jo kūnas buvo rastas ligoninės šulinyje). Palaidotas bendrame kape.
Lietuviai savo didvyrio neužmiršo. 1991 m. P. Žižmaro vardu pavadinta gatvė Naujojoje Vilnioje. 1997 m. Vilniaus apylinkėse vyko jam skirtas maratonas. 1999 m. Turgelių g. 8 atidengta memorialinė lenta su bareljefu. Lentoje įrašas:
„Pranas Žižmaras 1907-1944 Garbingas Lietuvos sūnus, mokytojas, skautų vadovas, sporto organizatorius Vilniaus krašte 1926-1940. Represuotas, miręs Komijoje.“ P. Žižmaro atminimas įamžintas Rasų kapinių pirmame kenotafe.
Ateina laikas plačiau pažvelgti į Lietuvos laisvės kelią, į mūsų garbingus sūnus, laisvės kovotojus, lietuvybės puoselėtojus: juk dar daug nežinomų didvyrių slepiasi pakelėse ir kryžkelėse, savoje Žemėje ir gulaguose.
Literatūra:
Čaplinskas Antanas, Rimvydas Vilniaus gatvių istorija. Pilies gatvė- Vilnius, 2015;
Jurgėla – Jurgelevičius, P. Lietuviškoji skautija, Brooklyn, 1975;
Mareckaitė Gražina, Debesų karžygys Legenda apie Praną Žižmarą, Trys žvaigždutės, Vilnius, 2007;
Paltarokas A. Artimui //Skautų aidas Nr. 2, 1994;
Šalkauskis L.S. Skautai ir pasaulėžiūra, Kaunas 1930.
Dr. Virginija Elena Bortkevičienė
