Lietuvos ekonomika išgyvena transformaciją – paslaugų sektorius tampa vis svarbesniu žaidėju šalies ūkyje. Per pastaruosius du dešimtmečius paslaugų sektoriaus sukuriamos pridėtinės vertės dalis bendrajame vidaus produkte (BVP) išaugo apie 10 procentinių punktų ir pirmąjį šių metų pusmetį siekė apie 69 procentus.
Tiesa, kol kas vidutinis statistinis lietuvis paslaugoms skiria mažiau nei ketvirtadalį savo vartojimo išlaidų. Tai yra mažiausia dalis ES, ir ji nesikeičia jau pastaruosius 10 metų. Tokia ekonomikos transformacija nėra unikali – beveik visų šalių ekonomikos, augant jų išsivystymo lygiui, išgyvena panašų ekonomikos kaitos procesą. Tai yra, augant pajamoms, žemės ūkio ir pramonės sektorių santykinė reikšmė ekonomikoje menksta, o paslaugų sektoriaus didėja. Labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, pavyzdžiui, JAV, JK, Nyderlanduose, Prancūzijoje, paslaugų sektoriui tenkanti BVP dalis artėja prie 80 procentų.
Priežasčių šiems struktūriniams pokyčiams paaiškinti yra ne viena. Augant gyventojų pajamoms, pastarieji yra linkę vartoti daugiau paslaugų, tad prekių dalis vartojime menksta. Be to, augant gyventojų pajamoms auga ir gamybos kaštai, tad šalies apdirbamosios gamybos bei žemės ūkio konkurencingumas mažėja, todėl šalies įmonės persiorientuoja į aukštesnės pridėtinės vertės paslaugas. Net Kinijoje, kuri laikoma pasaulio apdirbamosios pramonės centru, paslaugų sektoriui tenkanti BVP dalis per pastaruosius 20 metų išaugo nuo 33 procentų iki 50 procentų.
Pastaraisiais metais dėl augančios paslaugų paklausos ir vidaus, ir užsienio rinkose Lietuvos paslaugų įmonės demonstravo gana spartų pajamų augimą. Pavyzdžiui, įmonių, teikiančių kompiuterių programavimo ir su tuo susijusias konsultavimo paslaugas, realiosios pajamos (atsižvelgus į kainų pokyčius) išaugo dukart, lyginant su 2008 metais. Sparčiai didėjo sandėliavimo ir saugojimo bei transportavimo paslaugas, taip pat sportinės veiklos, pramogų bei poilsio organizavimo paslaugas teikiančių įmonių pajamos. Apgyvendinimo paslaugas teikiančių įmonių realiosios pajamos pernai taip pat pasiekė 2008 metų lygį. Kiek sunkiau sekėsi telekomunikacijų bei reklamos ir rinkos tyrimų įmonėms, bet tai greičiausiai sietina su technologijų padiktuotais pokyčiais.
Ypač svarbiu paslaugų įmonių pajamų augimo šaltiniu tapo paslaugų eksportas – 2015 metais, lyginant su 2004 metais, paslaugų eksporto apimtys išaugo 2,7 karto. Kai kuriose veiklose augimas buvo dar spartesnis. Pavyzdžiui, statybų paslaugų eksporto apimtys per 11 metų išaugo daugiau nei 8 kartus, kelių transporto bei finansinių paslaugų ‒ daugiau nei 4,5 karto.
Tikėtina, jog augant gyventojų pajamoms, stebėsime vis spartesnį paslaugų paklausos augimą ir vidaus rinkoje. Tačiau kol kas vidutinis statistinis lietuvis paslaugoms skiria mažiausią savo išlaidų dalį ES. Priežasčių tam yra keletas, visų pirma vis dar gana žemas vidutinis darbo užmokestis, be to, didelė šešėlinės ekonomikos dalis, kurioje greičiausiai nugula nemažai paslaugų srities pajamų. Ko gero, svarbus veiksnys yra ir gana konservatyvus lietuvių požiūris – neretai net ir turėdami tam finansinių galimybių lietuviai daugeliui darbų nėra linkę išlaidauti arba juos atlieka patys.
Nors verslo paslaugų galimybės augti vidaus ir užsienio rinkose ateityje išliks didelės, koją spartesnei plėtrai gali kišti kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, kuris jau ir dabar stipriai jaučiamas kai kuriose veiklose. Galimybės produktyvumo augimui paslaugų sektoriuje yra ribotos ‒ paslaugų automatizavimas pasaulyje dar žengia tik pirmuosius žingsnius, tad plėtros galimybės tiesiogiai priklauso nuo darbuotojų pasiūlos.
Tačiau emigracijos srautams neslūgstant ir darbo jėgai šalyje mažėjant, vienintele išeitimi gali tapti liberalesnė imigracijos politika. Be to, būtina skirti didesnį dėmesį švietimo kokybei bei efektyviam bedarbių perkvalifikavimui. Iš 119 tūkstančių Lietuvos bedarbių bent dalis jų greičiausiai galėtų rasti darbą paslaugų sektoriuje, jei jų kompetencijos atitiktų šių dienų poreikius.
Laura Galdikienė, „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė
