Birželio 10-13 dienomis į Georgia valstijoje esantį Tugaloo parką, kuris yra šalia Hartwell ežero, rinkosi lietuvių šeimos iš pietinių valstijų – Georgia, Floridos, Tennessee, Pietų ir Šiaurės Carolinos. Ten juos sukvietė jau antrąkart vykusi stovykla, kurią organizuoja JAV Lietuvių Bendruomenės Pietų apygarda.

Praėjusią vasarą tokia stovykla vyko taip pat šioje valstijoje esančiame Crooked River parke. Ji sulaukė daug gerų atsiliepimų, tad tik jai pasibaigus buvo imta ieškoti vietos šios vasaros stovyklavimui. Pasirinkta vieta tikrai labai visiems patiko – šeimos su vaikais apsistojo gamtos apsupty, šalia didelio ežero esančiuose atnaujintuose namukuose, kelios šeimos pasirinko nakvynę nameliuose ant ratų. Keletą vasariškai šiltų dienų beveik 50 stovyklautojų ne tik smagiai leido laiką gamtoje, žaidė, maudėsi ežere, žvejojo, bet ir susipažino su lietuviškomis tradicijomis, mokėsi naujų lietuviškų žodžių, vakarodami prie laužo dalinosi lietuviškos veiklos patirtimi.

Pirma stovyklos diena buvo skirta įsikūrimui ir susipažinimui. Vakarop susirinkus ir sugiedojus Tautišką giesmę maži bei dideli įsitraukė į užsiėmimus, padedančius geriau pažinti vieniems kitus, surasti bendrus pomėgius ar užmegzt naujas draugystes. Kartu vaišintasi suvežtinėmis vaišėmis, be jokios abejonės, kad daugiausiai „gerbėjų“ sulaukė lietuviški gardumynai: naminė duona, šviežias varškės sūris, burnoje tirpstantis šakotis. Sutemus aplink laužą suskambo lietuviškos dainos.

Antra diena buvo skirta Dariaus ir Girėno skrydžio 90-mečiui bei Aurimo Valujavičiaus legendiniam plaukimui per Atlantą. Iš ryto visi susirinkę į bendrą užsiėmimams ir valgymui skirtą patalpą ją papuošė vaikų pieštų trispalvių vėliavėlių girliandomis. Ir maži, ir dideli, pasipuošę geltonos-žalios-raudonos spalvų atributika, noriai įsitraukė į iš anksto suplanuotus užsiėmimus. Skambant lietuviškoms dainoms pynė trispalves apyrankes, žiūrėjo filmuką apie „Lituanicos“ skrydį per Atlantą, tuomet susiskirsčius į komandas išradingai kūrė „Lituanikos“ užrašą. Norint pasitikinti, ar visi gerai žinom mūsų didvyrių istoriją, buvo surengta viktorina, kurioje varžėsi trys – Geltonųjų, Žaliųjų ir Raudonųjų – komandos. Pralaimėjusių nebuvo – kiekvienas gavo po lietuvišką suvenyrą, o vakare kartu vaišinosi lietuvišku šakočiu.

Visiems buvo miela staigmena pamačius vieną iš stovyklautojų – Jurgą Blake, pasipuošusią savo močiutės dovanotais čia, Amerikoje, austais tautiniais drabužiais ir laikančią rankose naminės duonos kepalą. Jurga kartu su Šarūne Stankevičiene papasakojo apie mūsų tautos ilgametes tradicijas, susijusias su duona, jos kepimu, o tada pakvietė kartu su vaikais ir anūku į stovyklą atvažiavusius senelius suraikyti duoną bei ja visus pasivaišinti.

Šeimininkėms ruošiant vakarienę vaikai džiaugėsi galėdami kartu pažaisti, o suaugusieji turėjo progą pasikalbėti apie lietuvišką veiklą, lituanistines mokyklas, jaunimo projektus, dalinosi savo patirtimi, planavo bendrus renginius.

Pirmadienis buvo skirtas Jūros dienai, tad visi puošėsi mėlyna arba dryžuota apranga, jūros tematika buvo papuošta ir valgyklos pastato sienelė. Vaikai lankstė ir spalvino laivelius, tada kartu piešė paveikslą jūros tema. O didžiausia šios dienos pramoga tapo pasiplaukiojimas išnuomotu laivu, vaikai net krykštavo iš laimės galėdami plaukti atsigulę ant laivo tempiamos pripučiamos padangos. Ne ką mažiau džiaugsmo buvo jiems dalyvaut estafetėse, kur galėjo pasimėtyt vandens pripildytais balionais ir pabandyt atsisukus nugara į komandos draugą kaip galima greičiau jam perduot sklidiną indą vandens.

Po vakarienės sulaukta Neptūno su savo padėjėjais. Jis ne tik papasakojo apie savo vandenų karalystę, bet ir paprašė jūrų dievams skirti „auką“ –  patiems drąsiausiems išsimaudyti ežere su drabužiais. Tokių drąsuolių atsirado net keletas, o visus kitus stovinčius krante Neptūno padėjėjai linksmai pakrapino vandeniu iš ežero. Vaikai gavo dovanų laivelius, į juos buvo sudėti deivės Jūratės sudaužytos gintarinės pilies gabaliukai, vadinami Jūratės ašaromis. Kas mokėjo ramiai įsiklausyti, galėjo išgirsti, kokią paslaptį ošia Neptūno iš vandens karalystės atsinešta stebuklingoji kriauklė. Matyt, vaikai taip įtikėjo išgirstomis legendomis, kad kitą dieną prie Neptūno pribėgęs 12-ametis berniukas, kuris buvo kaip tik vienas iš „paaukotųjų“ su didžiausiu entuziazmu klausė: „Ar ir šiandien bus aukojimas?“

Paskutinė stovyklos diena buvo skirta Joninėms, kartu prisimintos šios stebuklų kupinos dienos tradicijos. Ryte stovyklautojai drauge plaukė laivu pasitikti tekančios saulės ir sustoję vidury ežero gėrėjosi nepaprasto grožio bundančia gamta. Oras tą dieną pasitaikė puikus, tad visi džiaugėsi galėdami maudytis, žvejoti, pasiplaukioti banglente.

Vakare maži ir dideli rinkosi baltai pasipuošę, fotografavosi prie pastatytų Joninių vartų, pynė vainikus, žaidė žaidimus, dainavo lietuviškas dainas, o saulei nusileidus ežere plukdė vainikus. Vaikai žiūrėjo, kur plauks jų paleistas vainikas su degančia žvakele, – jiems buvo pasakyta, jog iš tos pusės juos laimė turėtų aplankyti. Kokios Joninės be stebuklingo paparčio žiedo – jau sutemus jo ėjo ieškoti mažieji ir labai džiaugėsi radę! Nebuvo pamiršta pasveikinti tarp stovyklautojų buvusių ir Jono, ir Rasos, o susėdus prie laužo buvo pasakojamos stebuklingos istorijos, kurios kartais labai priminė lietuviškas pasakas.

Tą vakarą buvo padėkota visiems prisidėjusiems prie stovyklos organizavimo, o JAV LB Pietų apygardos pirmininkas Juras Palukaitis paragino jau dabar pradėti ieškoti tinkamos vietos kitos vasaros stovyklai. Jis pabrėžė, kad Lietuvių Fondo skirta parama labai padėjo pasiūlant stovyklautojams kuo įdomesnę šių metų programą. Iš Charlotte jau antrą vasarą į stovyklą su šeima atvažiuojanti Rasa Katutė sako: „Lietuvių vasaros stovykla Pietuose – puiki galimybė turiningai praleisti laiką su šeima gamtos apsuptyje, pasimokyti lietuviškų tradicijų ir papročių, paragauti skanaus maisto. Mūsų šeima šauniai praleido laiką, ištyrinėjome naują parką ir šalia jo esančius aplinkinius miestelius. Jau nekantraudami laukiame kitų metų stovyklos, naujų pažinčių ir nuoširdžių pašnekesių vakarais prie laužo!“

Vieno berniuko mama pasidžiaugė, kad grįžtant iš stovyklos jų sūnus, paskambinęs savo lietuviui draugui, su juo pradėjo kalbėt lietuviškai – pasak mamos, iki šiol jie bendraudavo jiems lengviau suprantama anglų kalba.

O Jurga Blake grįžusi namo parašė: „Po šios stovyklos važiavom namo su labai lietuviškom nuotaikom, vos ne kaip pabuvojus Lietuvoje! Vaikai parsivežė ne tik naujų lietuviškų žodžių, bet ir naujas draugystes.“

Baigiantis stovyklai dar trumpam susibėgę kartu ryte išgert kavos ir atsisveikint prieš išsiskiriant stovyklautojai pasidžiaugė turėję progą kelias dienas tokioj gražioj aplinkoj smagiai leisti laiką kartu, dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose, bendrauti, o jų mažiau lietuviškai kalbantys vaikai parsiveža ne tik išmoktų naujų lietuviškų žodžių, tradicijų, bet ir nepakartojamų įspūdžių, kurie, tikėkimės, jiems išliks ilgam.

Loreta Timukienė

Stovyklautojų nuotraukos