Sekmadienį, po antrųjų šv. Mišių pl. Jurgio Matulaičio misijoje, Dailės muziejuje įsikūrusioje galerijoje „Siela“, buvo paminėta Motinos diena.
Renginį organizavo JAV LB Lemonto apylinkės valdyba. Į skoningai vaikų kūrybiniais darbais papuoštas patalpas renginiui erdvę atvėrė galerijos direktorė Sandra Ščedrina.
Baigiantis šv. Mišioms, Lemonto apylinkės pirmininkė Janina Sučylienė visus susirinkusius į apeigas pasveikino su Motinos diena ir pakvietė pratęsti svarbiausio ir brangiausio Pasaulyje žmogaus – Motinos pagerbimo šventę galerijoje „Siela“.
Atvykusieji vaišinosi kava, pyragaičiais, kibinais ir gaiviais gėrimais. Prie galerijoje eksponuojamų vaikų darbų darniai įsikomponavo juodai apdengti stalai ir kėdės, ant kurių susėdę užkandžiavo, šnekučiavosi tautiečiai, atvykę pasišildyti prie lietuvybės židinio Lemonte.
Koncertų salėje šurmuliavo daininkė, poetai ir visi, kurie prisidėjo prie dekoracijų ir programos paruošimo.
Motinos dienai skirtą minėjimą mamų, močiučių, promočiučių ir būsimų mamų pasveikinimu pradėjo Lemonto apylinkės pirmininkė J. Sučylienė. Ji perskaitė savo kūrybos eilėraštį „Tu žiedu pražysti“, skirtą savo mamytei:
Per tave iš tavęs mylimoji
į pasaulį aš atėjau.
Buvai ir esi man brangioji!
Turtas, kurį neilgai turėjau…
Plačiau ir giliau į Motinos dienos ištakas pažvelgė aktyvi Lemonto apylinkės narė, kandidatė į JAV LB Tarybą Ligija Tautkuvienė. Ji papasakojo, kad Motinos dienos šventė turi istoriją, prasidėjusią čia, Amerikoje. Jos pradininkė buvo Ann Jarvis, 1910 m. pasisakiusi už šventę, skirtą motinai. Ann Jarvis gimė daugiavaikėje šeimoje ir buvo dešimtas vaikas iš trylikos. Deja, tik keturi iš didelės šeimos išgyveno iki pilnametystės, nes tuo metu kūdikių, vaikų mirtingumas buvo labai aukštas ne tik dėl prastų higienos ir sanitarinių sąlygų, bet dėl labai riboto gydytojų prieinamumo.
Ann Jarvis mama Ann Reeves Jarvis buvo socialistė, sekmadieninės mokyklos mokytoja Vakarų Virdžinijos valstijoje. Ji pirmoji pradėjo rengti vadinamus Motinos dienos darbo klubus, kuriuose šeimas mokino tinkamų atsargumo priemonių. Viena jų – siekiant išvengti ligų plitimo – gerti tik virintą vandenį.
Kai Ann Jarvis mama mirė, o tai buvo antras gegužės sekmadienis, ji pasūlė tą dieną švęsti Motinos dieną. Jarvis šalininkai palaikė tokią idėją ir netrukus ši šventė paplito po kitas valstijas.
1914 m. JAV Kongrese buvo patvirtinta, kad Motinos diena švenčiama antrąjį gegužės sekmadienį. Nuo to laiko Motinos dienos šventė išplito po visą pasaulį.
Lietuvoje oficialiai valstybinė Motinos dienos šventė buvo paskelbta 1928 m., prezidento Antano Smetonos valdymo metais ir ji švenčiama pirmą gegužės sekmadienį.
Pasak pranešėjos, po ketverių metų švęsime ŠIMTĄJĄ lietuvišką Motinos dieną. L. Tautkuvienė pastebėjo: „Nors ir primesta Tarptautinė Moters diena, ji neišstūmė jau tradicine tapusia Motinos dienos, kuri buvo švenčiama okupuotoje Lietuvoje. Ir aš neatsimenu, kad ji būtų drausta.“
Po rakurso į istoriją, prie mikrofono paskaityti savo kūrybos eilėraščių, skirtų motinai, buvo pakviesta išeivijoje žinoma poetė/rašytoja Lina Miškinytė-Tumasonienė. Jos prasmingos ir gilios mintys klausytojus nuvedė prisiminimų labirintais į savo erdves, kuriose iškilo mieli paveikslai...
Atsakingiausia užduotis meninėje programoje teko dainų tekstų kūrėjai, dainininkei, išleidusiai 4 solines plokšteles ir 10 autorinių dainų knygą, Loretai Janulevičiūtei-Mačiulis. Solistė koncertavo Lietuvoje, Los Angeles, Čikagoje, Australijoje, šiuo metu dainuoja Čikagos operoje.
Loretos parinktos skirtingų stilių tauriausius žmogaus jausmus aukštinančios su begaline meile atliktos motinai skirtos dainos nepaliko abejingų.
Muzika, dainos ir eilėraščiai subtiliai audė renginio programą. Savo kūrybą skaitė išeivijos poetė Vilmantija McCarthy-Petruškevičiūtė, Giedrės Bespal eilėrašius, skirtus mamai ir močiutei, išraiškingai perskaitė LB Lemonto apylinkės valdybos narė Roma Lange.
Ligija Tautkuvienė susirinkusiems priminė, ką iškentėjo pokario lietuvių partizanų motinos. „Ryte, peržvelgdama spaudą, veidaknygę, radau jaudinantį pasakojimą apie paprastą Lietuvos kaimo ūkininkę, septynių vaikų Motiną, – tokia pasakojimo priešistorija Ligija klausytojus perkėlė į pokario Lietuvą. – Prieš rusams užeinant, keturi jos vyresnėliai sūnūs išėjo į mišką. Liko tik keturiolikmetis Leonas ir dvi dukros. Perspėjęs brolius partizanus, kad stribai su kariuomene supa kaimą, mišką, Leonas jau grįžinėjo namo, kai jį sulaikė: „stoj!“ (stok!) komanda. Pagavę paauglį, reikalavo parodyti, kur partizanai.
Kankino, bet vaikas juos vedžiojo, klaidino ir vis siūlė ateiti pas jį į namus, nes mama turi samogono, iškeps kiaušinienę su lašiniais. Leonas tikėjo, kad mama jį išgelbės. Tačiau stribai, nors ir labai mėgo pagerti, bijojo kariuomenės. Partizanai pasipriešino. Nelygioje kovoje žuvo visi dešimt. Nušovė ir Leoną. Ką motina turėjo išgyventi matydama savo nužudytus sūnus, sumestus prie bažnyčios, šventoriuje. Ir jų tarpe su žalsvos spalvos marškinėiais, jaunėlį Leoną...
Netrukus Sibiras. Motina su dukra, vyras atskirtas po dviejų metų mirė badu. Kur palaidotas niekas nežino. Motina sugrįžo į sovietinę Lietuvą be teisės grįžti į savo trobą, kaimą.
Ji nesulaukė Kovo 11-osios. Ir daugelis motinų nesulaukė Laisvės.
Už jas ir visas Motinas, už jų įskiepytą meilę Tėvynei ir jos Laisvei, pagerbkime tylos minute.“
Visi sustoję, kai kas braukdami ašaras, nuščiuvo...
Atminty nešiojanti šviesų ir taurų savo motinos paveikslą, J. Sučylienė pasidalino prisiminimu iš jos pasakojimų: „Mano mamytė buvo partizanų ryšininkė. Ji pasakojo, kaip jos pusbrolius Aleksandravičius – gražius kaip ąžuolai vyrus – stribai iššaudė. Vieno kūną ji naktį, rizikuodama viskuo, paėmė iš Pumpėnų miestelio centre suguldytų kūnų ir palaidojo”.
Mūsų mamytės buvo viskuo ypatingos ir ne todėl, kad kiekvienam sava brangiausia, gražiausia, geriausia... Jas gyvenimo žiaurumai padarė ištvermingas, kantrias, išmintingas neįveikiamas ir mylinčias Lietuvą Tėvynę.
Minėjimas baigėsi Loretos ir jos sūnaus Lino Umbraso duetu.
Renginio oranizatoriai nuoširdžiai dėkoja galerijos „Siela“ direktorei Sandrai už malonų priėmimą į gražią ir jaukią aplinką; už paruoštus, papuoštus stalus ir kėdes, už būvimą šalia ir pagalbą renginio metu.
Dėkojame solistei Loretai už dovanotą laiką lietuvių bendruomenei jos šeimai brangiu metu – per Motinos dieną. Dėkojame poetams, kurie turėjo galimybę rinktis tarp Čiurlionio meno galerijos Jaunimo centre, kur vyko poetų kūrybos skaitymas ir Lemonte lietuvių bendruomenei skirto Motinos dienos minėjimo.
Ir visiems tautiečiams, kurie jaučia pareigą ir atsakomybę tęsti pirmųjų į Čikagą atvykusių lietuvių – dipukų – sukurtas, išpuoselėtas, išsaugotas tradicijas ir prisideda prie lietuvybės tęstinumo išeivijoje. Nuoširdus visiems bendraminčiams, bendražygiams ačiū LB Lemonto apylinkės valdybos vardu.
Negalima nepasidžiaugti, kad dauguma minėjimo dalyvių išsakė daug gerų, šiltų, gražių žodžių apie Motinos dienai skirtą renginį. Liūdina tai, kad labai sunku sukviesti žiūrovus ir klausytojus, skaudu, kad lietuviai nesulaikomai tolsta nuo savo ištakų, šaknų, kalbos, kultūros, tradicijų, praeities, istorijos – nuo lietuvybės!
Noriu paviešinti aktyvios pirmosios kartos išeivės p. Ramintos Marchertienės laišką LB Lemonto apyl. valdybos pirmininkei.
Miela Janina,
minėjimas buvo nuostabus, labai gražiai pravestas, nei per ilgas, nei per trumpas. Paraginimas prisidėti auka, kad neprarasti, ką paveldėjome, kad išlaikyti lietuvybę buvo labai tinkamas... ir Tautkuvienė ne per ilgai kalbėjo...
Valio Janinai ir komandai!
Ačiū,
Raminta Marchertienė
LB Lemonto apylinkės valdybos pirmininkė Janina Sučylienė
