Nedažnai taip atsitinka, kad net nemačius žmogaus, o tik bendraujant su juo laiškais užsimezga nematomas ryšys, sutampa žiūrėjimo kampas į daugelį mums svarbių dalykų. Džiaugiuosi, jog tokių retų atvejų mano gyvenime pasitaikė ne vienas ir ne du. Šis – vienas tokių. Nors su Laima Liutikiene susėdus prie kavos puodelio ramiai pasišnekėti apie tai, kas mums abiems rūpi ar atrodo svarbu, taip ir neištaikom progos, bet su ja, aktyviai besisukančia lietuviškoje veikloje, elektroniniais laiškais ar žinutėmis tenka bendraut jau keletą metų. Dažniausiai tai būna ,,dalykinis“ susirašinėjimas, susijęs su įvairiausios informacijos apie JAV Lietuvių Bendruomenės veiklą pasidalinimu, bendrų projektų aptarimas. Tačiau nuo pat pirmų susirašinėjimų su Laima supratau, kad su ja bendrauti ir dirbti bus nesunku. Kuomet svarstėm, ką, mūsų organizacijai švenčiant gražų jubiliejų, būtų galima pakalbinti istorijų ciklui ,,Lietuvybės genas“, prisiminiau prieš keletą metų darytą interviu su Laima. Mano pašnekovė sutiko jį peržiūrėti ir atnaujinti, tad su malonumu pristatau vieną iš tų žmonių, kurie nesislepia kitiems už nugarų, o tiesiog renkasi tokį gyvenimo būdą – lietuvybę.

– Prašau papasakok apie save, savo šeimą.

– Tiesą pasakius, apie mane pasakoti nelabai yra ką... Esu kaimo vaikas, mylintis gyvenimą ir žmones. Laikau save laimės kūdikiu, nes turiu nuostabią šeimą, kuria labai didžiuojuosi, bei puikių draugų, kurie mane palaiko ir įkvepia. Šeima yra vyras Ramūnas ir 4 ,,partizanai“, nuolat besirūpinantys, kad tėvams nebūtų nuobodu: Neringa (22), Nojus (21), Liucija (11) ir Marius (9). Vaikus auginame lietuviškoje ,,Liutikų“ respublikoje, todėl namuose bendraujama tik lietuviškai, švenčiame – dabar jau ir su didžiųjų simpatijomis – tradicines šventes, aptarinėjame ne tik JAV, bet ir Lietuvos aktualijas. Džiaugiuosi, kad į lietuvišką veiklą įsitraukia ir dukra Neringa, kelissyk dalyvavusi JAV Lietuvių Bendruomenės Lietuvių išeivijos studentų stažuočių (LISS) programoje ir projekto „Mūsų metas dabar“ veikloje.

– Kada ir kokie vėjai atpūtė į Ameriką?

– Į JAV atvažiavome 2003-iais, kuomet baigusi Teisės ir valstybės valdymo studijas tuometiniame Lietuvos teisės universitete (dabar Mykolo Riomerio universitetas) turėjau apsispręsti, ką veiksiu toliau. Darbo per pažintis ieškoti nenorėjau, o tuo metu be pažinčių įsidarbinti buvau tiesiog per... jauna (per daug /per mažai vaikų ir t. t.). Vyras, teisės srities doktorantas, dėstytojavo, profesoriai jam pranašavo puikią karjerą ir ateitį. Tačiau kai konkursą viename iš Teisingumo ministerijos departamentų prestižinėms pareigoms eiti laimėjo ne jis, o tinkamos kvalifikacijos ir profesinės patirties neturinti svarbaus pareigūno dukra, supratom, kad toje sistemoje sąžiningai galva sienos pramušti nepavyks. Nusivylimas buvo toks stiprus, kad nuleidom rankas ir išvažiavom.

– Kada įsitraukei į Lietuvių Bendruomenės veiklą?

– Po pirmųjų kelių metų Amerikoje suvokiau, kad anapus Atlanto palikau ne Lietuvą, o nuoskaudą dėl supuvusios vertybių sistemos. Lietuva gyveno ir gyvens manyje. Užaugau Rumšiškėse, šalia įspūdingo Liaudies buities muziejaus, kur buvau nuolat apsupta lietuvybės, senųjų tautos tradicijų, papročių, muzikos. Todėl ir atvykusi į JAV ėmiau dairytis galimybių prisiliesti prie mūsų tautos dvasios ir neleisti jai sunykti tarp svetimų kultūrų. Su vyru šokome tautinių šokių grupėje, dirbome lituanistinėje mokykloje, dalyvavome bendruomenės renginiuose. 2015 metais tuometinės Elizabeth (dabar – Šiaurės New Jersey) apylinkės pirmininkė B. Mockienė pakalbino kandidatuoti į JAV LB Tarybą. Lietuviška veikla apylinkėje beveik merdėjo, nes žmonės dalyvavo labai pasyviai, teisindamiesi laiko ar gebėjimų stoka. Tegul daro kiti... Mano nuostata buvo ir yra priešinga – kas, jei ne aš, turėtų ką nors daryti? Laiko juk visi turime po lygiai – 24 valandas per parą. Tik prioritetai skiriasi. Jei nuolat slėpsimės kitiems už nugarų, lietuvybės greitai neliks.

Keletą metų vadovavau Dr. V. Kudirkos lituanistinei mokyklai. Teko dirbti su puikiais žmonėmis, iš kurių išmokau tiek daug, kad sunku būtų išvardinti. Vėliau tapau JAV LB Tarybos nare ir vicepirmininke informacijos reikalams Krašto valdyboje. Įdomūs ir turiningi metai. Labiausiai įsiminusi patirtis – projektas, kurį atlikome su Janina Udriene ir Juozu Kazlausku. Atnaujinome ir išplėtėme JAV LB „vadovėlį“, struktūros bei įvairių organizacijos pareigybių aprašą. Tokia informacija – pagrindas bendruomenės struktūrai, nes dažnai pareigų besiimantys žmonės neturi žinių, kokia yra jų funkcija ir užduotys.

Naujausias projektas, kuriame dalyvauti man didelė garbė – Šiaurės Amerikos lietuvių XVI tautinių šokių šventės organizavimas. Lenkiu galvą prieš Kristinos ir Virgaus Volertų talentą, išmintį ir stiprybę ruošiant legendinę ir turbūt pirmąją istorijoje šventę, kuriai taip sudėtinga įvykti. Gera dirbti su tokiais žmonėmis, gera dirbti su šaunia komanda.

– Tavo nuomone, kas yra JAV Lietuvių Bendruomenė? Koks tavo ryšys su ja?

– JAV Lietuvių Bendruomenė man yra žinių, idėjų, patirčių ir galimybių generatorius, įvairiuose JAV kampeliuose išsibarsčiusius lietuvius jungianti jėga. Bendruomenėje teko sutikti nuostabių žmonių, tapusių tikru įkvėpimu. Puikiai suprantu, kad lietuviai gali burtis į grupes ir be oficialios organizacijos, tačiau ilgametes tradicijas turinti JAV LB suteikia galimybę dalintis žiniomis, lėšomis, idėjomis ir patirtimi visos Amerikos mastu. Manau, tai labai svarbu ir naudinga, siekiant išlaikyti savo tapatybę tautų įvairovėje. Šiuo metu visuomeninėje veikloje dalyvauju mažiau, tačiau ryšys su bendruomene išliko stiprus – esu lietuvė, esu JAV LB narė.

– Kaip įsivaizduoji LB ateitį?

– Manau, bendruomenė augs ir stiprės, jei sugebės tapti patrauklia ir sava didesniam žmonių ratui, lanksčiai reaguoti į kintančius visuomenės poreikius ir įveikti asmeninių ambicijų ar interesų karus. Pastebėjau, kad nors ir pamažu, bet į jos veiklą įsitraukia jauni ir gabūs žmonės, kurių energija kartu su vyresniosios kartos išmintimi ir patirtimi gali būti galinga varomoji jėga. Tai džiugina. Tačiau tenka išgirsti nemažai atsiliepimų, jog bendruomenė yra biurokratinė organizacija, per kurią dažnai įgyvendinami svarbiais norinčių būti veikėjų asmeniniai interesai, ir jos veikla mažai reikšminga, pasiekiama ar įdomi paprastam lietuviui. Viliuosi, kad JAV LB pavyks nuo to apsivalyti ir iškilus aukščiau tuščiagarbiškumo tapti visų mūsų organizacija, kurios nariu būti yra garbė ir pasididžiavimas. Juk esame pati seniausia lietuvius už Lietuvos ribų vienijanti organizacija!

– Kas tau yra lietuvybė?

– Cheminė medžiaga mano kraujyje:). Lietuvybė – tai mūsų kalba, tradicijos, pagarba protėvių dvasiai, pasididžiavimo ašaros, išgirdus ,,Tautišką giesmę“. Gyvenimo būdas.

– Ką reikėtų daryti, kad užsienyje gyvenantys lietuviai nenusigręžtų nuo Lietuvos, skiepytų lietuvybę savo vaikams?

– Požiūris į lietuvybę, kaip ir visa vertybių sistema, dažniausiai formuojasi tėvų namuose. Žinoma, įtaką kartais padaryti gali ir užkrečiantys draugų pavyzdžiai ar patrauklios informacijos gausa. Kiekvienas iš mūsų turėtume stengtis tapti mažu lietuvybės švyturiu savo draugams ir pažįstamiems, nes asmeninis pavyzdys veikia geriau už bet kokius raginimus ir pagraudenimus. Apie Lietuvą žino visi mūsų kaimynai, draugai amerikiečiai, vaikų klasės draugai ir netgi mūsų kompanijos klientai!

– Ką veiki laisvalaikiu, jeigu jo stebuklingai atsiranda?

– Šoku. Dievinu muziką ir judesį – šokdama pasikraunu geros energijos. Patinka teatras ir literatūra. Kai galiu, keliauju. Mėgstu gamtą, todėl kartais tiesiog išplėšiu iš savo darbotvarkės porą minučių pasiklausyti paukščių ir vėjo, paganyti debesis ar stebėti, kaip žolės stiebu kopia vabalėlis.

Loreta Timukienė

Nuotraukos iš Laimos asmeninio archyvo