Po to, kai Sirijoje sąmoningai sunaikino humanitarinės pagalbos konvojų (priešingai nei tikino sovietinis propagandinis melas, taip su „Raudonuoju Kryžiumi“ sau elgtis neleido net vokiečių nacistai), Rusija šioje šalyje be sustojimo toliau masiškai žudo žmones. Rugsėjo 19-25 dienomis antpuolių iš oro metu nužudyti 323 žmonės (1 334 sužeisti). Į šį skaičių patenka 52 taikūs Sirijos gyventojai (6 moterys ir 11 vaikų), kurie buvo nužudyti šeštadienį, ir 23 – sekmadienį. Beje, šie Sirijos žmogaus teisių stebėjimo centro (SOHR) duomenys yra nepilni – ne visi kūnai ištraukti iš griuvėsių, o kai kurie sužeistieji numiršta vėliau (labai dažnai dar ir dėl to, kad trūksta medicininės įrangos ir medikamentų). Formaliai, žinoma, galima diskutuoti, kokia proporcija šios aukos pasidalina tarp rusų ir Assado, tačiau mes juk puikiai suprantame, kad jei ne Rusija, tai jokio Assado jau seniai nebebūtų.
Kad ir kaip būtų keista, tai supranta ir mūsų Vakarų politikai. Eilinių bejėgių Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, JAV užsienio reikalų ministrų ir ES Aukščiausiosios tarybos atstovo pareiškimų, kad „mūsų kantrybė nėra begalinė“ (nejaugi?!) fone, puikiai išsireiškė JAV ambasadorė Jungtinių Tautų organizacijoje Samantha Power: „Mes aštuonis kankinančius mėnesius derybas su Rusija vedėme ne dėl to, kad tikėjome jos gera valia ir sąžiningumu, nes juk visiems gerai žinoma, kad Maskva sako viena, o elgiasi visiškai priešingai.“ Štai kaip! O mes manėme, kad tai yra žinoma visiems, išskyrus jus!
Beje, tuo metu, kai rusai kasdien žudo sirus, pačioje Rusijoje yra teisiamas garsus tinklaraštininkas Antonas Nosikas už raginimą daryti tą patį. Aš tokių raginimų (neskiriančių kovotojų nuo taikių gyventojų) nepateisinu, nors ir galiu suprasti, kokius jausmus arabams jaučia žydas (ir ne be pagrindo) – tačiau juk yra skirtumas tarp pareiškimų socialiniuose tinkluose, už ką yra skiriama 2 metų laisvės atėmimo bausmė, ir realaus gyvenviečių bombardavimo, už ką yra dalinami kariniai apdovanojimai.
Na, bet šitaip Rusija elgiasi visur ir visada. Prisidengdama „antifašizmo“ lozungais, ji vykdo grynai nacistinę agresiją prieš Ukrainą. Demokratiškai išrinktą Ukrainos valdžią vadina „chunta“, kai tuo pat metu jos pačios vyriausybę sudaro valdžią užgrobę saugumiečiai. Į savo Baudžiamąjį kodeksą įrašo (ir praktikoje taiko!) naują straipsnį dėl separatizmo skatinimo (separatizmu, beje, yra laikomas ir siekis Krymą grąžinti Ukrainai), tačiau visais būdais palaiko separatistus visame pasaulyje: kai kur ginklais ir kovotojais, kai kur politiškai ir finansiškai (netrukus Maskvoje įvyks visuotinis pastarųjų susitikimas). Absoliutus melas, niekšybė, veidmainystė – visur ir visada.
Tad kaip Power paaiškina derybas su Rusija? „Todėl, kad suprantame, jog taika Sirijoje yra neįmanoma, jei Rusija ir toliau dalyvaus tame kare.“ Nuostabi logika! Mes suprantame, kad turime reikalų su serijiniu žudiku, su kuriuo derėtis ir tartis yra beprasmiška, todėl aštuonis mėnesius bandome su juo susitarti ir sudaryti vos ne sąjungą. Paversti jį smurto nutraukimo garantu, o po kiekvieno naujo nužudymo priminti jam, kad jis privalo įrodyti savo įsipareigojimą taikingumui.
Jei JAV ir mūsų sąjungininkai Europoje nori, kad Rusija nutrauktų karą Sirijoje, tai pasiekiama yra visiškai ne taip. Tai daroma ne derybų, o ultimatumų, sustiprintų realia jėga, kalba. Pirmiausia – paskelbti Alepą ir jo apylinkes neskraidymo zona (o Assado, kaip „teisėtos Sirijos valdžios“, nuomonė šiuo klausimu mums turėtų rūpėti nė kiek ne daugiau, nei kadaise rūpėjo tokių pat „teisėtų“ Husseino, Kaddafio ir Miloševičiaus nuomonė). Pradėti patruliuoti šios zonos oro erdvėje, su įsaku sunaikinti bet kokį karinį lėktuvą, pažeidžiantį draudimą į ją įskristi, o paskui – ir bazę, iš kurios tas lėktuvas pakilo. Ypatingo aiškumo vardan dar galima įvesti ir jūrinę blokadą „Sirijos ekspresui“.
Bijote, kad atsakydamas į tai Kremliaus neūžauga pradės branduolinį karą? Pirmiausia, kaip jau ne kartą buvo sakyta, nieko jis nepradės, nes jam dar norisi gyventi. Įžymusis fiurerių klausimas „Vakarai, ar jūs esate pasirengę mirti už Gdanską (Narvą ir t.t.)?“ tinkamai nutaikius bumerangą grįžta jiems patiems – ar tu esi pasirengęs (taip, asmeniškai tu, o ne tavo patrankų mėsos būriai) numirti už Alepą? Putinas tikrai nėra pasirengęs numirti – nei už Alepą, nei už Damaską, nei už Krymą.
Išsinešdintų, kaip išsinešdina iš visur, kur tik gauna atsaką ne žodžiais, o veiksmais. Kaip išsinešdino iš tos pačios Turkijos. (Tai, kad paskui pats Erdoganas staiga puolė atsiprašinėti ir taikytis, tai jau čia asmeninė Turkijos prezidento iniciatyva, o ne bejėgiškos rusų isterijos rezultatas; iš esmės, numesdamas Kremliui šį kaulą, Erdoganas pratęsė savo paties žaidimą, įskaitant ir Sirijoje. Erdoganas – tai toks turkiškas Lukašenkos variantas, pasirengęs amžinai mėtytis tarp Rusijos ir Vakarų, taip stengdamasis išpešti kuo daugiau tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, tik šalis jam teko daug didesnė ir galingesnė.)
Ypatingai bailiems yra ir nekarinis problemos sprendimo variantas. Pavyzdžiui, pakaktų ją atjungti nuo SWIFT. Tiesą sakant, ne tik tai: iš Rusijos, savarankiškai nesugebančios kurti nieko, išskyrus problemas, atimti galima (ir reikia!) dar daug ką. Tiesa, Rusijos banko aktyvai vien šiais metais sumažėjo 3,6 trilijono rublių...
Vietoj to, kad taikytų Rusijai vis naujas sankcijas, įvairaus plauko idiotai ir niekšai pas mus Vakaruose siūlo lengvinti ar visai naikinti dabartines sankcijas. Vienas iš jų argumentų – „mums reikalinga Rusijos pagalba Sirijoje“. Čia kalba eina ne tik apie tai, kokio šlykštumo yra pozicija, siūlanti užmerkti akis prieš agresorių žudomus ukrainiečius ir okupuojamas Ukrainos teritorijas tam, kad tie patys agresoriai mainais nustotų žudyti sirus (matyt, taip nuspręsta dėl to, kad Sirijos pabėgėliai Europai kelia didelę problemą, o štai Ukrainos pabėgėliai kol kas dar ne). Čia baisi ir nesuvokiamai kvaila yra pati idėja, kad jei maniaką už padarytas žmogžudystes paskatinsime ir apdovanosime, jis nustos žudyti arba bent jau sumažins apsukas.
O jei dabartinės sankcijos yra neefektyvios, nes Rusija ir toliau nenutraukia agresijos, tai reiškia, kad jas reikia ne atšaukti, o dar labiau sustiprinti, ir smarkiai! Jei yra tinkamas ir adekvatus sankcijų lygmuo, visiškai nebesvarbu, ar Putinas pasiduos, ar ne. Kai policininkas šauna į ginklą laikančio žmogžudžio ranką (aišku, geriau jau iš karto šautų į galvą), tai daroma ne todėl, kad nusikaltėlis suvoktų, koks neteisus jis yra, o tam, kad atimtų iš jo fizinę galimybę žudyti. Iš Rusijos turi būti atimtas ne noras (kai turime reikalų su maniaku, tai yra iš principo neįmanoma), o fizinė galimybė vesti karą, tiek hibridinį, tiek tradicinį. Nenorite naikinti jos armijos karo lauke? Gerai, tuomet reikia naikinti jos ekonomiką. Dar kartą pabrėšiu – naikinti, iki „nafta mainais už maistą“ lygio, o ne šiaip suduoti jai nedidelį smūgį, viliantis, kad jos maniakai staiga persigalvos. (O maniakai tai čia ne šiaip sau tuščia metafora – tai galėtų patvirtinti ofšorinis verslininkas ir smuikininkas Sergejus Rolduginas, su pasididžiavimu pareiškęs, kad Obamos apsauga bijo prezidentą palikti su Putinu vienu du.)
Jei JAV ir mūsų sąjungininkai Europoje nori, kad Rusija nutrauktų karą Sirijoje, tai pasiekiama yra visiškai ne taip. Tai daroma ne derybų, o ultimatumų, sustiprintų realia jėga, kalba. Pirmiausia – paskelbti Alepą ir jo apylinkes neskraidymo zona (o Assado, kaip „teisėtos Sirijos valdžios“, nuomonė šiuo klausimu mums turėtų rūpėti nė kiek ne daugiau, nei kadaise rūpėjo tokių pat „teisėtų“ Husseino, Kaddafio ir Miloševičiaus nuomonė).
Aišku, rusai ir patys savo ekonomiką žlugdo kaip tik išmanydami, stebėtinais tempais vogdami tai, kas dar savaime nežlugo (visi gerai žino Rusijos Vidaus reikalų ministerijos Antikorupcijos skyriaus vadovo ir kyšius mėgstančio imti milijardieriaus pulkininko Dmitrijaus Zacharčenkos istoriją, o juk jam iki tikrosios valdžios viršūnės dar, oho, kaip toli – Putino asmeninis turtas yra įvertintas mažiausiai trimis kartais daugiau.). Tačiau net ir tokiomis sąlygomis jie sugeba kariauti keliais frontais (Ukrainoje ir Sirijoje, okupuotose Gruzijos ir Moldovos teritorijose ir net pas mus Vakaruose – per propagandą, bet kokių griaunamųjų jėgų, nuo ultradešiniųjų iki ultrakairiųjų, palaikymą ir kibernetines atakas, bei, galimas daiktas, ir per teroristinius išpuolius). Tad būtina „padėti“ Rusijai griauti savo ekonomiką, ir daryti tai kur kas aktyviau nei tai daro dabartinės sankcijos. Juk kiekviena papildoma diena, kai egzistuoja Rusija – tai dar naujos mirtys, naujas kraujo praliejimas, naujos jos aukų ašaros. Na, o tarp Rusijos aukų, ką mums jau įrodė MH17 katastrofa, kurią pasaulis jau, regis, pamiršo, gali atsidurti ne tik ukrainiečiai ir sirai.
Jurijus Nesterenka
