Mūsų kelionė į baskų San Sebastianą prasidėjo kiek neįprastai: vietoje to, kad užsakytume skrydžius ir viešbučius, pirmiausia užsisakėme vietas restoranuose, į kuriuos patekti ne visada lengva, nes vietos užsakomos prieš kelis mėnesius. San Sebastianas pasaulio smaližiams yra tapęs savotiška Meka.

Kai draugams pasakiau, kad norėčiau San Sebastiane gyventi, jie paklausė, kuo ypatingas šis miestas – savo istorija, architektūra, savo gamta? Atsakyti nelengva. Turbūt lemia trys dalykai – vietovė, vietovė ir dar kartą vietovė. Ne veltui Europos karaliai San Sebastianą daugelį metų buvo pasirinkę savo poilsiaviete: baskų kraštas yra tarp Ispanijos ir Prancūzijos, kur baltą paplūdimį skalauja Biskajos įlankos vandenys, kur ryškiai balti grakštūs nameliai su patriotiškomis raudonai- žaliomis langinėmis taškuoja vešlioje žalumoje skendinčias kalvas. Miestelį supantys Pirėnų kalnai kyla aukštai virš Atlanto. Bangose nardo sardinės bei banglentininkai. Kraštas, daugelį šimtmečių atskirtas nuo centrinės Europos, išsaugojo savo dvasią, padalintą tarp Ispanijos ir Prancūzijos.

San Sebastianas tiesiog šviečia virš Kriauklių įlankos (Bahia se La Concha) – elegantiškas ir turtingas, įsikūręs nuostabioje vietoje, su auksiniais paplūdimiais, su maža jaukia salele viduryje įlankos. Virš miesto ryškiai išsiskiria Kristaus skulptūra, apžvelgianti miestą ar naktį ryšiai apšviestą senamiestį. Kartais atrodo, kad San Sebastianas kažkuo net primena Rio de Žaneirą.
Ir vis dėlto mieste dominuoja net ne miesto grožis, o jos didenybė gastronomija. Palyginimui: jei San Sebastiane gyvena apie 400 000 gyventojų, mieste yra 33 Michelin žvaigždutes pelniusių restoranų, tuo tarpu Čikagoje, kur gyvena arti 10 milijonų žmonių, Michelin žvaigždutes turi tik 22 restoranai.

Skaitydami apie San Sebastianą susidursite su diskusija – kas geriau, ar eiti į garsiausius Michelin žvaigždžių restoranus, kur, greičiausia, už vakarienę dviems paliksite apie 500 eurų, ar geriau vakarus leisti vietiniuose baruose, kur linksma, pilna žmonių, ir už tuos pačius 500 eurų galėsite džiaugtis nuostabiais bei įvairiais pintchos kiekvieną vakarą ir visas atostogas.
Pilni žmonių spalvingi pintchos barai yra ryškus senamiesčio bruožas. Pintchos – tai maži, persmeigti pagaliukais sumuštinukai (tapas). Barų tiek daug, kad jie turi konkuruoti tarpusavyje, kad patrauktų daugiau klientų, todėl sumuštinukai vienas už kitą skanesni, įdomesni, dažniausiai pagaminti iš vietinių, ką tik sugautų, jūros gėrybių. Pasirinkimas tikrai pritrenkiantis. Perėję Calle Fermin Cabeton gatvę rasite barų pagal savo skonį bei kišenę. Tarp kita ko, pintchos dažniausiai kainuoja apie du eurus kiekvienas. Man vakarienei užtekdavo 2-3, vynas palyginti nebrangus, todėl 10 eurų užmokėdavau už gana gerą vakarienę.

Baruose prie pintchos daugelis barmenų jums pasiūlys išgerti kelias taures vietinio putojančio balto vyno txakoli. Prieš išeinant kartais įpila dar vieną paskutinę taurę – baro sąskaita. Įdomu žiūrėti, kaip teatrališkai barmenas pila vyną iš labai aukštai, kiek tik gali pasiekti, kad prisotintų gėrimą oru. Pro šalį nenutyška nė vienas lašas, vynas plona čiurkšle patenka tiesiai į taurę.
Linksmas entuziastų šurmulys bare, kol kemšame krabų sumuštinį. Po sumuštinio lėkštutėje lieka tik panašus į dantų krapštuką pagaliukas. Tvarkingai paliekame juos lėkštutėje, nes pabaigoje barmenas pagal tuos pagaliukus suskaičiuos, kiek sumuštinių mes suvalgėme, tada pateiks sąskaitą.

San Sebastiano restoranuose meniu beveik neegzistuoja, gausite tai, ką geriausio buvo galima tą dieną nupirkti vietos turguje. Tačiau jei įkyriai prašysite, gal ir gausite kokį ranka rašytą lapelį. Beveik visur atsiskaitoma grynaisiais. Angliškai beveik niekas nekalba, tačiau kažkaip suprantame vienas kitą, nes žmonės atviri ir draugiški.

Todėl dažnai nesuprantami man amerikiečiai, kurie net atvažiavę į San Sebastianą valgo McDonald’s ar kituose greito maisto restoranuose, nors vietiniai restoranai ir įdomesni, ir nuotaikingesni, ir kainą gali pasirinkti pagal kišenę. San Sebastiane gali nusipirkti skaniausių jūros gėrybių, pievose augintų galvijų mėsos, įvairiausių daržovių bei kitokių skanėstų. Baskai mėgsta skaniai pavalgyti, nesvarbu, jie turtingi ar skurdžiai.

Esant tokiam pasirinkimui, kas vis dėlto lankosi prabangiuose restoranuose? Nors vakarienė dviems „Arzak“ restorane kainuoja nepigiai, jo savininkas ir vienas garsiausių šefų pasaulyje Juanas Mari Arzakas sako: „Žmonės taupo pinigus, kad ateitų pas mus - paprasti žmonės. Kai kurie ateina kartą per mėnesį ar kas antrą mėnesį, jei jie turi pinigų. Kiti apsilanko kartą per metus.“

Jei jau esi San Sebastiane, smalsumas vis dėlto nugali – negali nenueiti į restoranus, apie kuriuos su susižavėjimu rašo pasaulio gastronomijos žinovai. Apie du baskų šefus Arzaką ir Pedro Subijaną, restorano „Akelare“ savininką, parašytos knygos ir šimtai straipsnių. Išgarsinę baskų virtuvę, jie turbūt į miestą pritraukė daugiau turistų pinigų nei bet kokia kita vietos įžymybė, jau nekalbant apie tai, kad jų pavyzdžiu pasekė daugybė ambicingų ir kūrybingų naujų talentų.

Trys kojos, ant kurių šiandien stovi San Sebastiano gastronominis pasaulis, yra „Arzak“, „Akelare“ ir „Berasategul“, restoranai, kurie prieš daugybę metų pelnė tris Michelin žvaigždutes ir jų nepraranda iki šios dienos. Dėl laiko stokos savo kelionės metu galėjome apsilankyti tik „Arzak“ ir „Akelare“ restoranuose, „Berasategul“ palikdami savo kitam vizitui. Kažkodėl net nekėlėme klausimo, ar dar čia grįšime - be jokios abejonės.

Abu restoranai labai skiriasi vienas nuo kito. „Akelare“ įsikūręs aukštai kalnuose, kur pro langą skleidžiasi kvapą gniaužianti Biskajos įlankos panorama, rami, elegantiška aplinka, nedaug staliukų. Labai trumpas šiuolaikinis ar klasikinis menu – gali pasirinkti pagal savo skonį. Baskų žuvienės skonio negaliu pamiršti iki šios dienos. Ėriuko mėsa tirpo burnoje. Paprasti kasdieniški valgiai įgijo visai kitokius, sunkiai suvokiamus, tačiau nepakartojamai įspūdingus skonio atspalvius. Dar sunkiau buvo spręsti, kas darė didesnį įspūdį – skoniai ar patiekalų pateikimas, kuris daugiau priminė meno kūrinius nei žemiškus patiekalus. Gal todėl ispanų gastronomija turi la nueva cocina vasca manifestą, kuris pareikalavo daugybės minčių, refleksijų, studijų ir eksperimentų. Šiandien, kai valgau Lietuvos restoranuose, kur dažnai pamirštamos senosios Lietuvos šaknys, vėl prisimenu baskų šefus, kurių virtuvė paremta savo šalies šaknų studijavimu, ją keičiant, tačiau neprarandant tradicijų bei vietos identiteto. Čia tradiciniai valgiai buvo modernizuoti, kuriant ateities baskų valgių kultūrą. Gal todėl per tiek daug metų susidomėjimas baskų virtuve neblėsta.

Pasaulyje tiek daug įdomių vietų, kurias verta aplankyti, ir mums gal net per didelė prabanga į tą pačią vietą nuvažiuoti antrą kartą. Laikas bėga ir vis stipriau suvokiu, kad San Sebastiano neįmanoma pamiršti, kad planuodami savo kitas atostogas mintimis grįžtame prie šio neįtikėtinai nuostabaus miesto ir tikrai žinome, kad, anksčiau ar vėliau, vis tiek į jį grįšime, nesvarbu, kokie viliojantys atrodytų kitų šalių miestai.

„Arzak“ restoranas kitoks, kiek šaltoką „Akelare“ eleganciją čia keičia daugiau staliukų talpinanti, šiltesnė ir triukšmingesnė aplinka. Pats restorano pastatas priklauso Arzakų šeimai nuo pat jo pastatymo 1897 metais. Jį Mari seneliai sukonstravo kaip vyno barą ir taverną, vėliau jį perėmė tėvai ir pamažu pavertė į restoraną. Šalia Mari jau darbuojasi jo dukra Elena, kuri praeitais metais buvo išrinkta geriausia šefe Europoje.

Sutikti svetingų darbuotojų, buvome palydėti dar svetingesnio šeimininko, kuris, būdamas pasaulinė garsenybė, išliko paprastas, kupinas geros nuotaikos ir humoro. Pačioje pradžioje mums buvo pasiūlyta vietoje pilnų porcijų užsisakyti tik pusę, todėl vietoje keturių patiekalų turėjome galimybę paragauti aštuonis.

Vakarienė prasidėjo nuo Arzak restorane sukurto kokteilio iš atvėsinto balto vyno, kuriame plaukiojo mėtos bei apelsino žievelė. Veltui namie bandžiau atkurti šį gaivinantį gėrimą, man nepavyko. Užsakėme užkeptas krevetes, chorizo ant bananų biskvitų ir marinuotus ančiuvius ant braškių. Galiu prisipažinti, kad ančiuvių-braškių patiekalą pasiskolinau savo priėmimams. Kaip ir aš, taip ir mano svečiai iš pradžių nesupranta, kaip galima derinti ančiuvius su braškėmis, bet paragavę labai giria. Pagrindiniam patiekalui užsakėme keptą antį su bulvinėmis plunksnomis ananasų padaže bei kepsninėje keptą jūros ešerį. Desertui mums buvo pateikti šokoladiniai sraigtai bei veržlės. Vienam iš patiekalų vietoje lėkštės buvo paduotas iPad ekranas, kuriame putojo vandenynas, ant ekrano padavėja padėjo jūros gėrybes. Salotos buvo uždėtos ant sulamdytos skardinės. Nė vienas patiekalas nebuvo patiektas tradiciškai. Kiekviena lėkštė vertė ne tik gardžiuotis skoniu, bet ir aikčioti iš susižavėjimo, nes kiekviena tapo meno kūriniu. Ar vertėjo mokėti tokias sumas? Be jokios abejonės – gyvenimas yra per trumpas, kad negalėtum pasidžiaugti kad ir nedideliais jo teikiamais malonumais.

Pasaulyje tiek daug įdomių vietų, kurias verta aplankyti, ir mums gal net per didelė prabanga į tą pačią vietą nuvažiuoti antrą kartą. Laikas bėga ir vis stipriau suvokiu, kad San Sebastiano neįmanoma pamiršti, kad planuodami savo kitas atostogas mintimis grįžtame prie šio neįtikėtinai nuostabaus miesto ir tikrai žinome, kad, anksčiau ar vėliau, vis tiek į jį grįšime, nesvarbu, kokie viliojantys atrodytų kitų šalių miestai. San Sebastianas sužavi, užburia ir suvilioja. Gal kas žino, ar ten neparduodamas koks nedidelis butukas?

Angelė Kavak

Pintchos bare[/caption]

Sen Sebastiano senamiestis[/caption]

Su šefu Juan Mari Arzak[/caption]

Užkandis „Bloody Mary“ restorane „Akelare“[/caption]

Straipsnio autorė prie restorano „Akelare“[/caption]