Būti geru draugu dažnai žmogui reiškia parodyti rūpestį tada, kai jūsų artimam žmogui to reikia. Kai artimas žmogus susiduria su sveikatos problemomis, fizine ar emocine kančia, mūsų, kaip draugų, tikslas būna jam padėti. Tačiau kaip tai padaryti? Ką mes renkamės: empatiją ar užuojautą? Kaip išreikšti savo rūpestį, kad jis kuo labiau padėtų?
Empatija ir užuojauta iš pažiūros yra panašios, tačiau tikrai skiriasi vienu aspektu: kaip jie verčia kitą žmogų jaustis. Empatija turėtų būti suprantama kaip toks jausmas, kuris leidžia jums suprasti kito emocinę būseną ir gebėti į ją įsijausti. Kitaip tariant, kito žmogaus empatiją patiriantis asmuo jaučia, kad jūs patirtį „dalinatės“, t. y. jis supranta, kad stengiatės įsijausti į jo situaciją ir pasimatuoti jam „spaudžiančius batus“.
Pavyzdžiui, nuo vėžio mirė gero draugo mama. Tokiose situacijose jaučiate empatiją draugui, nes pats esate susidūręs su tokia netekties būsena. Atsimenate, koks sutrikęs ir vienišas jautėtės, kokia didelė tuštuma jūsų gyvenime atsivėrė, kai netekote artimo ir mylimo žmogaus.
Dažnai žmonės, kurie nemoka būti empatiški (arba tiesiog parodyti, kad tokie yra), išgirdę reiškiamus nemalonius (pavyzdžiui, netekties) jausmus, nusuks kalbą. Jie norės pabėgti nuo šios nemalonios patirties. Atsakymas „oi, kaip liūdna, bet ar skaitei tą knygą?“ verčia skausmą jaučiantįjį patirti pralaimėjimą ir pasijusti labai vienišam, todėl tokio atsakymo reikėtų vengti. Lygiai taip pat veikia ir tokios replikos: „Na, bet juk gyvenimas vis tiek yra geras: tu puikiai sutari su savo sutuoktiniu.“ Toks atsakymas, nors teoriškai ir atrodo patrauklus, dažniausiai neleidžia išgyventi skausmo ir apskritai pažemina jausmus.
Empatiškas žmogus visų pirma klausosi ir klausia. Leiskite žmogui išsikalbėti, verkti, rėkti. Reikšti emocijas, kurios dabar verda jo viduje. Jeigu negalite pasiūlyti jokio sprendimo būdo, tai ir nesiūlykite: patylėkite, klausykite ir tiesiog būkite šalia.
Susidūrus su kito skausmu ir norint elgtis empatiškai, jums svarbu suprasti kito jausmus. Užduokite klausimų, kurie padės išsiaiškinti, kaip kitas jaučiasi. Taip pat užduokite tų pačių klausimų pačiam sau. Pavyzdžiui: „Kaip tu jaustumeisi, jeigu tavo mama mirtų?“; „Kokia būtų tavo reakcija?“ Tokie klausimai padeda suprasti jausmus, o ne racionalizacijas. Jeigu suprantate kito žmogaus jausmus vidujai, aiškiau žinote, kaip jaučiasi jis. Tiesa, nereikėtų nuolat demonstruoti, kad „puikiai suprantate, kaip jaučiasi jūsų draugas“. Juk ne jūs esate tas, kuriam reikia rūpesčio, o jūsų artimasis, todėl jis turėtų būti svarbiausias ir reikšti savo jausmus.
Visuomet stenkitės, kad kitas žinotų, jog jūs matote jo skausmą. Atsakymai į sudėtingas situacijas galėtų būti tokie: „Oho, net nežinau ką gali atsakyti“; „Koks absurdas, kokia nesąmonė. Tikra neteisybė, kad tu apskritai turi patirti tokius dalykus.“ Būtinai pasakykite žmogui, kad jums svarbu, jog jis dalinasi su jumis savo potyriais ir išgyvenimais. Parodykite, kad jį palaikote ir mylite, būsite kartu įvairiose jį ištikusiose situacijose.
Dar vienas būdas reaguoti į kito žmogaus skausmą yra jį užjausti. Psichologų teigimu, užuojauta nėra tokia pat veiksminga kaip empatija. Ji yra svarbi netekties akivaizdoje, tačiau tik tada, kai parodoma jautriai ir nuoširdžiai.
Tiesa, jeigu užjaučiate kitą žmogų jausdami jam gailestį dėl jo „nesėkmės“, tai nėra geras būdas padėti kitam. Žmogus, kuris supranta, kad jo gailimasi, gali jaustis netvirtai, abejoti savimi, jaustis atskirtas ir išskirtas iš kitų – ne pačia geriausia šio žodžio prasme. Išskirtinis dėl to, kad jam įvyko nelaimė. Tai pat gailestis susiaurina patį žmogų iki tokio, kuris tėra „ta nelaimė, kuri jam atsitiko“. Pavyzdžiui, mamos mirties atveju, jausdamas, kad jo gailimasi, jis gali apie save galvoti tik apie tokį, kurio mama mirė. Dalis jo žmogiškumo išnyksta, ir jis tiesiog susitapatina su ta netektimi, kuri jį ištiko. Šis jausmas gali netgi žeminti.
