Be abejonės, visa šia situacija smarkiai susirūpino oficialioji Maskva. Užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova pažadėjo, kad jei informacija apie „Dožd“ atjungimą pasitvirtins, Rusijos užsienio politikos tarnyba kreipsis į Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizaciją (ESBO).
Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas, komentuodamas Ukrainos sprendimą uždrausti televizijos kanalo „Dožd“ transliacijas, pareiškė: „Destrukcinė Ukrainos pusės veiksmų linija tęsiasi“.
Keista klausyti, kaip opozicinio TV kanalo transliacijos teises gina Rusijos valdžios atstovai. Jiems visiškai neįdomu, kad šio televizijos kanalo nėra pačios Rusijos TV transliacijų programoje. Jei jau kalbėsime visai atvirai, tai iki šio televizijos ir radijo tarybos sprendimo, kanalo „Dožd“ situacija Ukrainoje buvo kur kas geresnė nei jo tėvynėje Rusijoje. Jį transliavo apie 90 Ukrainos TV tiekėjų, o prieigą prie kanalo turėjo apie 500 tūkstančių namų ūkių – o tai yra ketvirtis visos „Dožd“ auditorijos. Nieko panašaus Rusijoje nė iš tolo nėra. Todėl rusų politikų pareiškimai apie cenzūros baisumus skamba, švelniai tariant, nenuoširdžiai.
Pasak Nacionalinės televizijos ir radijo transliacijų tarybos atstovo, TV kanalas „Dožd“ iš kabelinių tinklų pašalintas buvo pirmiausia už komercinių reklamų savo eteryje transliacijas. Ukrainos įstatymai draudžia reklamos transliaciją užsienio šalių televizijų eteriuose. Išimtis taikoma tik televizijos kanalams, priklausantiems Europos Sąjungoms šalims-narėms ir šalims, kurios yra ratifikavusius Europos tarpvalstybinio televizijos transliavimo konvenciją. Rusija nepatenka nei į vieną, nei į kitą sąrašą.
Beje, pasak Nacionalinės televizijos ir radijo transliacijų tarybos nario Sergejaus Kostinskio, yra dar viena minėtojo draudimo priežastis. „Dožd“ eteryje ne kartą buvo rodomas žemėlapis, kuriame Krymas pažymėtas kaip Rusijos Federacijos teritorija. Tai yra tiesioginis Ukrainos įstatymo, draudžiančio transliuoti informaciją, neigiančią šalies teritorinį vientisumą ir nedalomumą, nesilaikymas.
Pasak Kostinskio, „Dožd“ privalo laikytis Ukrainos ir tarptautinių įstatymų. „Sprendimas, kurį šiandien priėmėme, iš esmės tėra paprastas klausimas šiam Rusijos televizijos kanalui: kam priklauso Krymas? Nereikia painioti Ukrainos su Rusija. Mes nesame Rusijos Federacijos dalis, ja niekada nebuvome ir nebūsime. O kad atsakytumėte į šį klausimą, reikia apsispręsti: arba dirbate Rusijoje, arba norite dirbti Ukrainoje. Jei norite dirbti Ukrainoje, yra Europos konvencija, europiniai įstatymai ir nacionaliniai Ukrainos įstatymai, kurių reikia laikytis“, – sakė jis.
O toliau prasideda tikros įdomybės. TV kanalo „Dožd“ vadovybė neneigia padariusi pažeidimų, tačiau mano, kad, atsižvelgiant į opozicinę kanalo retoriką, Ukrainos Nacionalinė televizijos ir radijo transliacijų taryba turėtų jam padaryti išimtį. „Man labai gaila, kad Ukrainos Nacionalinė televizijos ir radijo transliacijų taryba priėmė tokį sprendimą“, – sakė TV kanalo generalinė direktorė Natalija Sindejeva. Pasak jos, televizijos kanalas, vaizduodamas Rusijos žemėlapius, vadovaujasi Rusijos įstatymais. „Pagal 65-ąjį Rusijos Federacijos Konstitucijos straipsnį, Krymo Respublika yra Rusijos Federacijos dalis“, – patikslino Sindejeva.
Kitaip tariant, į transliacijas Ukrainoje pretenduojantis televizijos kanalas vadovaujasi rusiškais įstatymais. O tai, kad šie įstatymai neatitinka Ukrainos įstatymų ir tarptautinės teisės – labai gaila.
Visoje šioje istorijoje labai svarbu ne tiek tai, kad TV kanalas „Dožd“ yra priverstas išsakyti oficialią Rusijos poziciją Krymo klausimu, o tai, kad suprasdami tos pozicijos neatitikimą Ukrainos įstatymams, rusų „opozicinė žiniasklaida“ ir toliau kaltina Ukrainos transliacijų reguliuotoją neteisėta cenzūra.
Tokios pat nuomonės laikosi ir tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Freedom House“. „Ukrainos valdžios draudimas transliuoti kanalą „Dožd“ yra cenzūra, apribojanti ukrainiečių galimybes pasirinkti požiūrio tašką. Šiandien, kai Rusija yra užėmusi dalį Ukrainos teritorijos, gyvybiškai svarbu, kad ukrainiečiai turėtų prieigą prie nepriklausomų naujienų iš Rusijos transliacijų ir prie vienos iš nedaugelio Rusijoje likusių nepriklausomų masinio informavimo priemonių“, – rašoma oficialiame organizacijos tarptautinių programų viceprezidento Roberto Hermano pareiškime.
Skamba lyg ir nieko, tačiau šiame žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovo pareiškime praleista kai kas labai svarbaus. Karinės Rusijos agresijos sąlygomis prieigą prie alternatyvaus požiūrio pirmiausia turi gauti Rusijos piliečiai. „Krymas mūsų“, tegu ir opozicinės televizijos transliuojamas priverstinai, vis dėlto nėra jokia „nepriklausoma pozicija“. Tai vis dar ta pati Rusijos propaganda, tik švelnesne, lyg atsiprašančia už nemandagumą, forma. Rusų žurnalistus ir jų nepriklausomą poziciją ginti būtina. Tačiau tai daryti reikia Rusijoje, ne Ukrainoje.
Štai kaip į žmogaus teisių organizacijos komentarą savo „Facebook“ paskyroje sureagavo Aukščiausios Rados pirmininko pavaduotoja Irina Geraščenko: „Rusijos Federacijoje nėra prieinamas nė vienas ukrainietiškas televizijos kanalas. Nė vienas. Kažkodėl tai niekada nejaudino ir iki šiol visiškai nejaudina nei gerbiamosios ponios Dunjos Mijatovic, nei ESBO, nei apskritai nė vienos tarptautinės žurnalistų organizacijos. Kodėl taip yra?“ – savo paskyroje retoriškai klausia pirmoji vicepirmininkė.
„Ukrainietiški televizijų kanalai taip pat yra blokuojami okupuotose Donbaso ir Krymo teritorijose. Kur garsūs pasisakymai šiuo klausimu? Dar daugiau, žodžio laisvės apribojimai okupuotose teritorijose nepatenka į įvairius monitoringus, tame tarpe ir Europos Tarybos bei kitus. Taip yra todėl, kad, matote, į tas teritorijas neįleidžiamos stebėjimo misijos, tad iš to išplaukia, kad tokia informacija ataskaitose negali atsirasti“, – toliau rašo ji.
Kilusio ažiotažo ir „kovos už žodžio laisvę“ kampanijos tikslas yra įtikinti publiką, kad egzistuoja dvi šalys, kurios abi teisėtai įtvirtino savas „Krymas mūsų“ versijas, o dabar abi baudžia visus, kas pasitaiko, už bet kokius „alternatyvius“ požiūrius. Ukraina iš kabelinės televizijos tinklų pašalino TV kanalą „Dožd“, o Rusija už žodžius „Krymas – tai Ukraina“ už grotų įkišo krymietį žurnalistą Nikolajų Semeną ir Medžliso vadovą Ilmi Umerovą. Gali pasirodyti, kad prieš mus – vienodai destruktyvių tiek Rusijos, Tiek Ukrainos pozicijų įrodymai. Tačiau taip nėra.
Rusijos Konstitucijos reikalavimas Krymą vadinti Rusijos Federacijos dalimi prieštarauja ne tik Ukrainos įstatymams, bet ir tarptautinėms teisės normoms. Tuo tarpu Krymo pripažinimas Ukrainos teritorija yra tarptautinių institucijų pozicijos konstatavimas. Kam pasauliui reikalinga teisinių formuluočių „alternatyva“? Ar tai savaime nėra neteisėtumo skatinimas?
Į vieną lygmenį pastatyti Rusijos Federacijos įstatymus, legalizuojančius neteisėtą karinę agresiją, ir Ukrainos įstatymus, ginančius tarptautinės teisės normas, vien todėl, kad kalba eina apie Krymą – tai tas pats, kaip sulyginti etninius valymus su rasizmą draudžiančiais įstatymais vien todėl, kad ir vienu, ir kitu atveju kalba eina apie rasę, etnosą, tautą. Juk svarbiausia ne ginčo objektas, o vertybės, kuriomis remiasi kiekviena iš pozicijų. Represijos, kurias už pusiasalio aneksijos kritiką kenčia žmonės Rusijos Federacijoje ir Kryme, yra nesulyginamos su Ukrainos bandymu apriboti Kremliaus propagandą savo teritorijoje.
Užėmusi Krymą ir įvedusi žiaurias bausmes už pasisakymą „prieš“, Rusijos Federacija išspyrė opozicinę retoriką už įstatymo ribų. Dabar tam, kad galėtų kritikuoti Putino režimą, Rusijos opozicija privalo bent jau nominaliai sutikti su neteisėtais veiksmais Kryme ir Ukrainos rytuose.
Šiandien dėl situacijos su TV kanalu „Dožd“ dabar jau už tarptautinės teisės ribų rizikuoja persikelti ir tarptautinė žmogaus teisių gynėjų retorika. Ar galima teisės sakyti priverstinius dalykus suteikimą laikyti žodžio laisvės gynimu? Juk demokratija – tai iš esmės yra procedūra; jos esmė yra griežtai laikytis teisės normų pagrindais sukurtų įstatymų. Negalima reikalauti kažkam suteikti išimtis ir pavadint tai kova už demokratijos vertybes.
Nepaprastai stebina tai, kad gerbti ir neriboti rusiško opozicinio televizijos kanalo žodžio laisvės reikalaujama būtent iš Ukrainos. O štai Rusijos Federacija, regis, yra laikoma „savaime suprantamu blogiu“. Tai kam šiuo atveju žodžio laisve susirūpinusi tarptautinė bendruomenė reikalauja Ukrainos padaryti išimtį: opozicinei televizijai „Dožd“ ar Kremliaus režimui ir jo neteisėtai pozicijai?
Reikalavimas leisti opoziciniam kanalui Ukrainos teritorijoje skleisti propagandinę Krymo priklausomybės Rusijai idėją, niekuo nesiskiria nuo to karinio spaudimo, kurį Putino režimas daro Ukrainoje. Esmė ta pati. Ne botagu – tai pyragu; bet kokiomis priemonėmis priversti pasaulį suabejoti tomis normomis, kuriomis iš esmės ir remiasi visas šiuolaikinis pasaulis.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
