Rusų propaganda visais įmanomais būdais palaiko geopolitinio viešpatavimo iliuziją. Lygiagrečiai su tvirtinimais apie tai, kad „mūsų ten nėra“ ir „mes negalime daryti įtakos Europos ir Amerikos politikai“, eteryje nuolat pasirodo pranešimai, kad normos, taisyklės ir įstatymai Vladimirui Putinui nėra įsakymas ar įpareigojimas. Mat jis, kartojama rusų liaudžiai, yra pats įtakingiausias žmogus pasaulyje. Juk jis gali daryti, ką panorėjęs. Jis renka kitų šalių prezidentus, rengia hibridinius karus, nebaudžiamas bombarduoja miestus. Apskritai, nuolatos žengia pirmyn ir atkakliai siekia išsikeltų tikslų. Dar truputis pastangų, ir jis gaus teisę į „užsienio politikos interesų sferą“ buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. O nuo to taško jau ir iki naujosios Jaltos konferencijos dėl pasaulio padalinimo visai nebetoli. Nėra nė menkiausių abejonių, kad viskas, kas vysta šiame pasaulyje, sukasi aplink Rusiją.
Rusijos propaganda perdeda pasaulio lyderių pasirengimą sutikti su pasaulio padalinimu pagal Putiną. Ir vis dėlto. Čia labai svarbu yra ne tai, ką daro Kremlius, o tai, ką norėtų padaryti. Koks pasaulio vaizdas patenkintų valdančiąją Rusijos viršūnę? Prie ko atvestų sankcijų Rusijai panaikinimas? Ką gi, pažiūrėkime.
Nuo sausio 29 dienos Avdijivkos mieste Donecko srities centrinėje dalyje (22 km į šiaurę nuo Donecko) vyksta nenutrūkstamas mūšis. Kovotojai ne kartą šturmavo ukrainiečių pozicijas ir, patyrę nuostolių, buvo priversti atsitraukti. Vos per kelias dienas žuvo 8 ukrainiečių kariai. Sužeistųjų skaičius artėja prie šimto. Aukų yra ir tarp taikių gyventojų. Apšaudymai vyko tiesiog mieste. Šiuo metu Avdijivkoje yra nutrūkęs vandens tiekimas, elektra ir šildymas. 16 tūkstančių žmonių (iš kurių 2 tūkstančiai – vaikai) atsidūrė pačiame humanitarinės katastrofos centre: kaustantis šaltis, tamsa ir apšaudymai. Adijivkoje paskelbta nepaprastoji padėtis. Vietos valdžia ruošiasi galimai evakuacijai. Miestas yra visiškai atskirtas nuo energetikos. Dėl įvykių Avdijivkoje Ukrainos prezidentas Petro Porošenka buvo priverstas nutraukti vizitą Berlyne.
Pasak Donecko karinės-pilietinės administracijos pirmininko Pavlo Žebrinskio, šviesos, šildymo ir vandens tiekimą Avdijivkos komunalininkai pradės atnaujinti tik tuomet, kai Rusijos pusė bendrame kontrolės ir koordinacijos centre užgarantuos „ramybę“. Buvo sušaukta trišalė Minsko grupė. Pavyko susitarti dėl ugnies nutraukimo. Rusijos pusė davė raštišką garantiją, kad apšaudymai nuo 10 valandos ryto iki 5 valandos vakaro bus nutraukti. Tačiau vos tik remonto brigados pradėjo darbus, vėl pradėjo griaudėti rusų „Grados“. Apie tai pranešė 72 Mechanizuotos apsaugos brigados spaudos tarnyba, esanti priešakinėje linijoje.
„Prieš valandą priešas paprašė paliaubų ir, naudodamasis mūsų atsitraukimu, perėjo į puolimą. Priešo ataka atremta, priešas sustabdytas. Mūšis tęsiasi iki šiol“, – sakoma pranešime.
Pavlas Žebrickis taip pat patvirtino, kad vienas iš rusų kovotojų dalinių Adijivkoje pradėjo apšaudymą ir puolimą. „Iš pradžių patys paprašė nutraukti ugnį ir pradėti ramybės režimą, o už kokių 10 minučių persigrupavo ir leidosi į ataką“, – rašė jis.
Štai taip iš esmės ir atrodo taikos susitarimai rusišku stiliumi. Parodomasis taikumas ir ugnies nutraukimas vien tam, kad nieko netrukdomi galėtų persigrupuoti ir vėl pulti.
Vokietijos leidinio „Bild“ žurnalistas Julianas Roepcke (tas pats, kuris pateikė rusų dalyvavimo antžeminėse karinėse operacijose Sirijoje įrodymus) „Twitter“ tinkle paviešino vaizdo įrašą, parašydamas: „Praėjusią naktį daugybinių raketų paleidimo sistemos atakuoja iš gyvenamųjų rajonų Donecke. Putinas grąžina karo siaubus į Ukrainą“. Jo įraše matyti, kaip iš gyvenamuosiuose kovotojų kontroliuojamo Donecko rajonuose įkurdintos sunkiosios artilerijos (taip į pavojų pastatant taikius vietos gyventojus) apšaudoma Avdijivka.
Tokia taktika yra laikoma kariniu nusikaltimu. Tačiau Rusijos valdžiai į tai nusispjaut. Kovojama tam, kad, padarius kuo daugiau nuostolių ir aukų, „sustiprinti savo derybines pozicijas“. Situacijos Avdijivkos rajone paaštrėjimas įvyko Ukrainos prezidento vizito Vokietijoje metu. Vokietijos kanclerė Angela Merkel spaudos konferencijoje pareiškė, kad „ugnies nutraukimo režimo pažeidimas“ jai kelia rūpestį.
Ankstesnės tragedijos Debalceve ir Ilovaiske taip pat vyko taikos derybų metu ir buvo „argumentu“, pasirašant Minsko susitarimą. Tol, kol Rusijos Federacija liks tarpininke ir taikos garantu situacijos Donbase sureguliavimo klausimais, apšaudymai nesiliaus. Žudyti vienus taikius gyventojus prisidengiant kitais, kad taip būtų galima padaryti įtaką tretiems. Visa tai tam, kad išsiderėtų sau eilines nuolaidas. Rusija už savo ypatingai svarbaus vaidmens regione ir pasaulyje pripažinimą kovoja klasikinio teroro metodais. Pasaulis, kuriame tokie metodai bus laikomi leistinais – jis ir yra tas Vladimiro Putino „konstruktyvus pasaulis“, link kurio ir veda jo dabartinė primygtinai siūloma „konstruktyvi taika“.
Tokia maniako pasaulėžiūra visai nestebina. Kremliuje viešpatauja įsitikinimas, kad Amerika nuolat visame pasaulyje žudo taikius gyventojus, taip stiprindama savo galybę. Iš tiesų, rusų valdančiojo elito galvose, kurių pasaulio suvokimas buvo suformuotas politinės informacijos aukštojoje KGB mokykloje, Jungtinių Valstijų turtas ir klestėjimas yra tiesiogiai susijęs su karais ir prievartiniu ekonomiškai patrauklių teritorijų užėmimu. Jei galima Amerikai, tai kodėl negalima Rusijai? Ukrainos teritorijoje Vladimiras Putinas kariauja su Jungtinėmis Valstijomis. Apie tai kalbėta jau ne kartą. Tačiau pradėtos agresijos tikslas yra bandymas įkvėpti gyvybės į merdėjančią Rusijos ekonomiką. Vietoj to, kad atkurtų savo infrastruktūrą – užgrobti kaimynės žmones ir įmones. O tuomet juos eksploatuoti ir iš to gauti pelną.
Kažkas panašaus jau vyksta Donbase, kur buvo demontuotos dešimtys ukrainiečių įmonių ir pergabentos į Rusijos teritoriją. Lygiai tokia pati Rusijos Federacijos ekonomikos strategija yra ir okupuotame Kryme. Ukrainiečių nuosavybė, dujų gavybos kompanijos, įmonės, uostai yra negailestingai naudojami jėga valdžią užėmusių laikinųjų vietos valdovų rusų. Ar tai kolonializmas? Taip. Tai tikrų tikriausias kolonializmas. Ir vienintelis dalykas, neleidžiantis jam iš visų jėgų įsitvirtinti ir sustiprėti, šiandien yra ekonominės sankcijos Rusijai. Dėl jų Rusijai nepavyksta savo pergalėmis pasinaudoti pasaulinėje arenoje. Kaip tik todėl nuolatos ir daromi beviltiški bandymai priversti Vakarus sutikti su ekonominiu bendradarbiavimu, nepaisant kaimyninių teritorijų okupacijos ir eksploatacijos.
Kremlius tikisi, kad jos kruvino ir nebaudžiamo svetimų teritorijų užgrobimo, sustiprinto kruvinomis taikos derybomis ir šantažu, taktika taps nauja pasauline taisykle. Derybų proceso imitaciją matėme ir Sirijos konflikte. Tenai irgi skambėjo raginimai pradėti paliaubas ir taikaus sureguliavimo būtinybė.
JAV atstovė JTO Samantha Power praktiškai tiesiog šaukė rusų atstovui Sergejui Lavrovui apie tai, kad jo „konstruktyvios taikos pasiūlymai“ skambėjo tą pačią minutę, kai į rusų bombonešius buvo kraunamos bombos.
Iš esmės prieš mus – naujas būdas siekti padidinti savo vaidmenį ir sustiprinti savo vietą pasaulio arenoje. Tuo metu, kai civilizuotos šalys lyderiaujančias pozicijas bando užimti didindamos savo BVP ir plėsdamos savo ekonomikos įtakos zonas, Rusija demonstratyviai žudo. Tai kažkuo primena sovietinę tradiciją „taikytis žuvusiais“: pas kurį daugiau, tas ir svarbesnis. Čia turiu galvoje tvirtinimą, kad Rusija fašizmą nugalėjo savarankiškai, be niekieno pagalbos, paremtą tik tuo, kad žuvusių sovietų kareivių skaičius buvo nesulyginamai didesnis už bet kokios kitos šalies žuvusiųjų skaičių. O štai šiandien mes stebime savotišką tokio tvirtinimo evoliuciją.
Šiandieninės Kremliaus valdžios požiūriu, nebaudžiamai nužudytų žmonių kiekis kaip tik ir yra šalies įtakos ir padėties pasaulyje svarbos įrodymas.
Jei bus panaikintos sankcijos Rusijai – tai reikš kolonialistinių karų sugrįžimą. Pasaulį, kuriame ekonominę konkurenciją keičia karinė konfrontacija. Pavyzdys su Avdijivka ir tuo, kaip tarpininkės statusą turinti Rusijos Federacija naudoja savo įtaką derybinėms pusėms, eilinį kartą įrodo, kad Rusijai derybinis procesas – tai būdas tęsti grobuonišką karą. Pakeisti situaciją yra ir sunku, ir tuo pat metu visiškai lengva: tam tereikia tęsti derybas su Rusija. Tik prieš tai būtina pakeisti jos statusą. Ar Rusija su tuo sutiks? Savanoriškai tikrai ne. Būtina rasti būdą ją priversti.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
