Vasario 26 dieną Katalikų Bažnyčia pradeda gavėnią – keturiasdešimties dienų laikotarpį, skirtą pasiruošti Kristaus Prisikėlimui (šv. Velykoms).
Turbūt daugelis iš mūsų, sau ištarę žodį „gavėnia“, pagalvojame apie susikaupimą, susilaikymą nuo triukšmingų švenčių, saldumynų ar kitų malonumų – apie tai girdime bažnyčiose ir viešojoje erdvėje. Tačiau ar kreipdami dėmesį vien į šiuos dalykus nepraleidžiame kur kas svarbesnių?
„Bernardinai.lt“ kalbinti pašnekovai sako, kad gavėnią patirti galima ir kiek kitaip. Pirmiausia – tai yra puiki proga atgaivinti savąjį krikščioniškąjį tikėjimą; šis liturginis laikotarpis taip pat skatina iš naujo susipažinti su pačiu savimi.
Ir trečia – gavėnia primena, kad net ir tamsiausią valandą mums visada yra į ką atsiremti.
Prasmė, kurią primiršome
Kaip krikščioniškajame pasaulyje atsirado gavėnia? Rašytojas, publicistas, knygos apie liturginius metus „Laikas po dangumi“ autorius Tomas VILUCKAS pasakoja, kad gavėnios praktika ėmė formuotis III–VI amžiuose. Ir tai susiję su katechumenų – būsimųjų krikščionių – pasirengimu Krikšto sakramentui.
„Ankstyvojoje Bažnyčioje Krikštas būdavo teikiamas tik per šv. Velykas. Tam besirengiantys asmenys išgyvendavo intensyvų katechezės ir atgailos metą. Tokius žmones šiame kelyje lydėdavo visa bažnytinė bendruomenė – du kartus per savaitę rinkdavosi kartu klausytis vyskupo mokymų, katechezių. Taip po truputį atsirado paprotys, kad kasmet prieš Velykas ne tik katechumenai, bet ir visa bendruomenė „pereidavo“, apmąstydavo savo tikėjimo kelią amžinojo gyvenimo link – ką galiausiai ir simbolizuoja Krikštas“, – sako T. Viluckas.
Pašnekovas pasakoja, kad, amžiams bėgant, Bažnyčioje išsivystė trys kertinės praktikos, atliekamos per gavėnią – malda, išmalda bei pasninkas. Ir visa tai vyko kartu su jau minėtu tikėjimo atnaujinimu.
Pasak T. Vilucko, būtent pastarąjį dalyką šiandien esame linkę pamiršti – ar tiesiog visai nežinome: „Šiuolaikinėje gavėnios praktikoje vertėtų grįžti prie tikėjimo tiesų permąstymo, klausti: O ką man reiškia tikėti?, kaip tai vyko ankstyvaisiais krikščionijos amžiais.“
Ar būtina atsisakyti feisbuko?
Kas gali padėti atnaujinti tikėjimą? T. Viluckas sako, kad pats asmeniškai prieš kiekvieną gavėnią bando klausytis Šventosios Dvasios balso ir surasti tam metui tinkamą priemonę – o tai gali būti krikščioniška dvasinė literatūra, intensyvesnė Valandų liturgijos malda, savo gyvenimo, tikėjimo permąstymas. Pašnekovas primena, kad Bažnyčia neturi vieno aiškaus nurodymo, ką ir kaip daryti per gavėnią. Net ir itin akcentuojama atgaila gali būti įvairi: „Kokią atgailą atlikti – mes patys renkamės. Bažnyčia mums neprimeta kažkokios visuotinės atgailos. Svarbiausia – kad atgailos man reikėtų. Aš negaliu atgailauti, jei matau, kad man to tiesiog nereikia“, – aiškina rašytojas.
Viluckas taip pat pataria nepulti į kraštutinumus, siekiant per gavėnią ko nors atsisakyti – kadangi šis laikotarpis visų pirma skirtas ne save suvaržyti, bet laukti Velykų kaip viso liturginio gyvenimo kulminacijos: „Pavyzdžiui, aš labai skeptiškai žiūriu į feisbuko atsisakymą. Suprantu, jei feisbukas taip ėda laiką, kad paskui nebeturi jo niekam kitam – tai tada atsisakyk. Bet aš į feisbuką žiūriu kaip į komunikacijos priemonę ir nematau ten nieko ydingo, dėl ko turėčiau jo atsisakyti. Kaip ir kultūrinių renginių. Supratimas, kad iki Velykų negalima eiti į renginius, atėjo iš Lietuvos kaimo kultūros – kada būdavo nutraukiami šokiai per gavėnią...“
Susitikimas su savimi
„Tenka pajuokauti, kad kuo aukščiau dangaus esi – tuo daugiau visokių pagundų“, – apie tai, kaip įprastai sekasi išgyventi gavėnią, pasakoja Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos vikaras, kun. Nerijus PIPIRAS. Jis prisipažįsta, kad gavėnia jam pralekia labai greit – tačiau dvasininkas per šį laikotarpį vis dėlto bando stabtelėti, atsigręžti į save ir permąstyti, ko iš tiesų nori ir ko nenori savo gyvenime.
„Gavėnia man visada asocijuojasi su kelione – pirmiausia per dykumą. O ji neatsiejama nuo kaitros – tai gali būti darbo, įvairių pareigų kaitra; dykuma taip pat yra ir dulkės, kurios nusėda į mūsų sąžines. Man atrodo, kad gavėnia – tas laikas, kai tas dulkes pastebime. Kad tai pavyktų, pirmiausia reikia žvilgsnio ne į padanges ar žvaigždes, o į save. Į savo širdį – ten, kur yra daugiausia dulkių, kaitros ir kitų dalykų, į kuriuos paprastai nekreipiam dėmesio“, – sako kunigas.
Ar tokia praktika – įmanoma šiandieniam skubančiam miesto žmogui? „Tam gali užtekti vos kelių sekundžių, – įsitikinęs N. Pipiras. – Vieną akimirką galima nukreipti žvilgsnį į save, kitą – kreiptis į Viešpatį, pavyzdžiui, kartoti ortodoksų mėgstamos maldos žodžius: Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjelio.“
Na, o jei tikintysis gali skirti daugiau laiko įsiklausyti, įsigilinti į save – N. Pipiras pataria nusiteikti, kad iš pradžių lengva nebus. „Natūralu, kad gavėnia yra ne itin malonus laikas. Nes dirbti su savimi – tai reiškia nuo savęs nulupti vieną kitą luobą, galbūt pakeisti savo nusistatymus ar gyvenimo kryptį. Pamatome, kad gyvenimo kelias nėra toks lengvas ir paprastas – bet kartu imame suprasti, koks jis slėpiningas“, – sako dvasininkas.
Niekur nedingęs Kryžius
Apie prasidedančią gavėnią kalbėdami iš skirtingų taškų, abu pašnekovai, lyg susitarę, primena dar vieną svarbų dalyką – šis liturginis laikotarpis neatsiejamas nuo Kryžiaus slėpinio. Todėl gavėnia tampa svarbia proga permąstyti Jėzaus Kristaus kančią, taip pat – išdrįsti giliau pažvelgti į žmogiškus sunkumus, kančias, baimes bei nuodėmes. Ir – svarbiausia – visa tai su pasitikėjimu pavesti Kristui.
„Mes apmąstome šituos slėpinius, kad galėtume pamatyti pilnesnį Evangelijos spektrą – ne vieną detalę, bet visumą. O toje visumoje Kryžiaus slėpinys visur egzistuoja. Pavyzdžiui, šv. Mišios yra Kristaus aukos ant Kryžiaus sudabartinimas.
Čia matau pavojų, kurį gal labiau išgyvename katalikybėje, – esame linkę atskirti Kryžių nuo Prisikėlimo. O pagal Bažnyčios tėvų teologiją, tai vis dėlto yra vienas slėpinys. Tai yra perėjimas į pilnesnį gyvenimą“, – sako rašytojas T. Viluckas.
Jam pritaria ir kun. Nerijus Pipiras: „Kartais mums, XXI a. krikščionims, norisi Prisikėlimo be Kančios ir Kryžiaus – bet tai yra neįmanoma. Visiems linkėčiau vienąkart ar kasdien apmąstyti kurią nors Kryžiaus kelio stotį. O galbūt užtektų pagalvoti, kokius žmones Jėzus sutiko, nešdamas Kryžių? Ką tie žmonės Jam sakė, kaip į Jį reagavo?
Kryžius mus išlaisvina – iš sunkumų, nuodėmių, viso to, kas slegia. Kad atiduotume visus savo sunkumus Viešpačiui, turime prisiglausti prie Kryžiaus. Visada įsivaizduoju, kad kryžiaus medis yra grubus, neparuoštas, nenulakuotas. Jis nėra malonus prisiliesti – tačiau jį reikia matyti, pripažinti ir apkabinti. O gavėnia mus to gali pamokyti.“
Pagal bernardinai.lt
