Šiais metais, t.y. 2021-tais sukanka 12 metų, kai mirė žymus visuomenės ir diplomatijos veikėjas, Lietuvos atstovo Jungtinių Amerikos Valstijų Vakaruose, Los Angeles garbės generalinis konsulas Vytautas Čekanauskas. Kaip tik šiuo metu Vilniuje pasirodė „Vagos“ leidyklos išleista knyga pavadinimu „Garbės generalinis konsulas Vytautas Čekanauskas. Atstovavimas Lietuvai JAV Vakarų pakrantėje“. Autorius J. Skirius.
Knygą apie garbės generalinio konsulo Vytauto Čekanausko gyvenimą ir veiklą paruošė Vilniaus U-to ir Kauno VDU prof. Juozas Skirius, kuris yra kelių monografijų apie diplomatus B.K. Balutį, konsulą J. Bielskį, JT Lietuvos atstovą A. Simutį ir kitus diplomatus autorius. Knyga apima labai ilgą lietuvių išeivijos politinės veiklos periodą, nuo pat VLIKo ir ALTos susikūrimo iki Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos.
Knyga apie Vytautą Čekanauską prasideda pasakojimu apie ramią kauniečio Vytauto vaikystę ir kaip viskas pasikeičia, kai jam, penkiolikmečiui teko bėgti su tėvu paskui bombarduojamą vokiečių armiją į Liepoją. Iš ten jie laivu nusigauna į Vokietiją. Prasideda pabėgėlių gyvenimas.
Lietuviai-pabėgėliai iš pat pradžios organizavo mokyklas jaunajai kartai. Vytautas baigia Ravensburgo lietuvių gimnaziją, įsidarbina vertėju prancūzų sektoriuje. Gavęs iškvietimą, jis1949-ais metais atvyksta į Čikagą, kur pradeda dirbti ir vakarais mokytis. Prasidėjus konfliktui Tolimuosiuose Rytuose, buvo pakviestas į Amerikos armiją, apmokytas radistu ir išsiųstas į Korėjos karą. Sužeistas ir apdovanotas keliais ordinais, (tame tarpe „Purple Heart“ už sužeisto kario išnešimą iš mūšio lauko), jis grįžta į Čikagą, kur pasinaudojęs karo stipendija, pradeda elektronikos mokslų studijas Ilinojaus Champain-Urbana universitete. 1957-ais metais kaip elektronikos inžinierius pradeda darbo karjerą vienoje iš žymiausių aeronautikos srityje kompanijų North American Aviation, Inc.; joje dirbo šešis metus ir po to trylika metų Hughes Aircraft Co. erdvės sistemų skyriuje, kur buvo projektuojamos kosmonautikos slaptosios raketos. 1959-ais metais sukuria šeimą su Janina Budriūnaite.
Apsigyvenęs Los Angeles mieste, jis čia rado labai gausią lietuvių visuomenę. Prel. Juliaus Maciejausko įkurta Šv. Kazimiero ir klebono Jono Kučingio išpuoselėtoje parapijoje talpinosi apie 40 įvairiausių ratelių, draugijų, klubų.
Vytautas Čekanauskas pirmiausiai įsitraukė į BALFo, t, y. Bendrojo Amerikos Lietuvių Šalpos fondo veiklą, paskui perėjo į Amerikos Lietuvių Tarybos ALTos politinės veiklos organizaciją. Kartu su latviais ir estais buvo rengiamos demonstracijos, primenant pasauliui baisiųjų Baltų tautų Birželio trėmimų į Sibirą tragediją. Turėdamas stiprias istorines žinias ir būdamas nepaprastai geros iškalbos bei pareigingas, jis talkininkavo visoms lietuviškoms organizacijoms jų renginiuose, įgijo draugų kitataučių ir amerikiečių tarpe. Ypač daug jis dirbo Los Angeles Pavergtųjų Tautų Komitete ir amerikiečių respublikonų partijoje. Švenčiant JAV 200 metų sukaktį 1976-ais, jam teko didelis organizacinis darbas International Heritage Team grupėje.
1976 m. mirė Lietuvos garbės generalinis konsulas Los Angeles Dr. Julius Bielskis. Lietuvių visuomenė susirūpino, kas galėtų pratęsti konsulato darbą. Jau anksčiau buvo tam tikra trintis tarp lietuvių bendruomenės LB ir Amerikos Lietuvių Tarybos ALTos, tai dabar jau liepsnojo atvira ugnimi, nesutardami tarpusavyje, ką reiktų vieningai siūlyti kandidatu. Buvo atvejai, kai patys veikėjai siūlėsi esą tinkamiausieji; ypatingai tuo žymūs buvo „frontininkai“. Vytauto Čekanausko kandidatūrą parėmė Lietuvos generalinis konsulas New Yorke A. Simutis, taip pat Lietuvos atstovas Vašingtone Dr. S.A. Bačkis. 1977 metų spalio 6-tą JAV valstybės departamentas pranešė, kad Vytautui Čekanauskui suteiktas Lietuvos garbės generalinio konsulo Los Angeles vardas ir pareigos. Valdžios paramos jis negavo, dažnai ir organizacijoms pagelbėti tekdavo savomis lėšomis. Labiau susipratę lietuviai ėmė jam talkininkauti, sukūrę komitetą, kurį sudarė Alfonsas Tumas, Edvinas Balceris, Jonas Petronis ir Albinas Markevičius/ jie renginių pelnu remdavo naująjį konsulą. Inžinierius, slaptų raketų projektuotojas, greitai tapo tvirtu įstatymų žinovu, profesionalu diplomatinėje tarnyboje. Ne vieną kartą jis buvo renkamas Los Angeles diplomatinio korpuso vienu iš vadovaujančių asmeniu. Jis lengvai bendravo su vietos, Kalifornijos ir visos Amerikos valdžios atstovais bei Kongreso nariais.
Iki Lietuvos laisvėjimo tuo metu dar nebuvo jokių žymių. Pasaulio žiniasklaida pateikdavo žinias apie sustiprėjusias represijas prieš Lietuvos tikinčiuosius, disidentus ir jų teismus. Dar turėjo praeiti virš dešimt metų, kol Gorbačiovo atviresnė politika įgalino suburti Lietuvos intelektualinę ir politinę jėgą į Lietuvos Sąjūdžio grupę, vadovaujamą prof. Vytauto Landsbergio.
Aš sutikau konsulą Vytautą Čekanauską mūsų parapijoje, įsijungusi į Lietuvos Dukterų Draugijos veiklą; vėliau mes, Kalifornijos Lietuvių Kredito Unijos darbuotojai, jį sutikdavome labai dažnai. Mat jis ilgus metus dirbo mūsų Kredito Unijos valdyboje vice direktoriumi. Kredito Unijos darbuotojai apsupdavome klausimais apie paskutinius pranešimus iš gimtojo krašto, apie didžiųjų šalių ir ypač JAV pasiruošimą padėti kovojančiai Lietuvai. Kai mano giminaitė buvo deportuota, jis pirmasis atėjo mums į pagalbą. Su mūsų nelaime jis stovėjo šalia, ir kreipė mano ir giminaitės šeimos pastangas, kad ji galėtų sugrįžti. Likau didžiai skolinga jam už pagalbą, patarimus ir žmonišką rūpestį paprasto lietuvio nesėkme.
Toks buvo labai gerbiamas Lietuvos generalinis garbės konsulas Vytautas Čekanauskas, didis Los Angeles lietuvių visuomenės narys, nuo vargingo dipuko tapęs žymiu Lietuvos diplomatu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tik tikslą turintis ir sunkaus darbo nebijantis žmogus galėjo įsisavinti erdvėlaivių sistemų paslaptis ir didžiosios politikos kursus.
Apie visą tai ir daug daugiau, kas nebuvo paliesta šiame straipsnyje, jūs rasite nepaprastai įdomioje knygoje, kurios autorius istorikas prof. Juozas Skirius. Esame dėkingi jam, sugebėjusiam parodyti lietuvių išeivijos daugialypę politinę, kultūrinę veiklą, kurią bjauriausiais būdais puolė okupantas. Kuo labiau puolė, tuo mums buvo aiškiau, kad išeivija savo veikla yra teisinga. Tik jie galėjo mums kalbėti apie Helsinkio ir Belgrado protestus. Tyliai linkėjome jiems sėkmės.
Regina Gasparonienė, Santa Monika, 2021 m. birželis
