„Jaučiuosi kaip klasės draugų susitikime“, – šeštadienį, balandžio 16 dieną Balzeko lietuvių kultūros muziejaus surengtame knygos „Lost Birds“ pristatyme juokavo šio romano autorė rašytoja Birutė Putrius.
Į susitikimą su pirmąjį savo romaną išleidusia autore susirinko pilna salė skaitytojų. Dalis jų – seni rašytojos draugai, su kuriais nesimatyta daugelį metų. Vieni susitikimo dalyviai atsinešė jau anksčiau įsigytą ir jau spėtą perskaityti romaną „Lost Birds“. Kiti stojo į eilę prie stalelio, ant kurio puikavosi šūsnis dar spaustuvės dažais kvepiančių naujų rašytojos knygų.
Jose – po Antrojo pasaulinio karo iš sovietų okupuotos Lietuvos į Ameriką pasitraukusių lietuvių gyvenimo istorijos, sudėliotos į romaną tarsi iš atskirų pasakojimų. Tačiau šių pasakojimų herojus sieja kaimynystė ir panašūs jausmai bei išgyvenimai.
Suaugusieji nostalgiškai prisimena gimtinę, ilgisi jos. Juk atvykusiems iš savų šviesių, gėlėmis apstatytų namų, kuriuose valgyta iš porcelianinių indų, sunku priimti naują gyvenimą. Jame esi priverstas glaustis ankštame bute, dėvėti kažkieno paaukotus nudrengtus drabužius ir mokytis kalbėti svetima kalba. Tačiau atvykėlių augantys vaikai smalsiai stebi naują šalį ir noriai mokosi joje pritapti.
Rašytojos kūrybą trumpai pristatė Dalia Maciukevicius Zygas. Pati autorė paskaitė vieną iš knygos skyrių – „Lucy in the Sky“.
Kai kas iš susitikimo dalyvių apie romano „Lost Birds“ herojus klausinėjo taip, tarsi kalbėtų apie senus pažįstamus. Tačiau Birutė Putrius patikino: knygoje nėra nė vieno neišgalvoto personažo. Juos kurdama rašytoja stengėsi sugalvoti naujus vardus, o savo herojus apdalinti perkurtomis ir pakeistomis gyvenimo istorijomis.
Nepaisant to, paaiškėjo neįtikėtinų dalykų. Birutė Putrius sužinojo, kad atsirado žmonių, turinčių ne tik jos romano kai kurių herojų vardus. Negana to, visai netyčia sutapo išgalvotų kūrinio veikėjų ir realių, autorei nepažįstamų žmonių kai kurios gyvenimo detalės. Rašytoja prisiminė, kad dar prieš išleisdama knygą, ji nuvyko į „Santaros“ suvažiavimą. Ten paskaitė ištraukų iš būsimo romano. Pertraukos metu pažįstami jos ėmė klausinėti, ar tikrai rašytojos vienu iš herojų tapo žinomas lietuviško laikraščio korespondentas.
„Daugiausiai faktų ir prisiminimų iš mano pačios gyvenimo yra pirmame knygos skyriuje. Tikrai vaikystėje su tėvais atkeliavusi į Ameriką, turėjau juodaodį draugą. Jis gyveno kaimynystėje. Taip pat, kaip ir romano herojė Irena buvau gavusi dovanų lėlę – juodaodį berniuką“, – prisiminė Birutė Putrius.
Rašytoja pasakojo, kad gyvenime dirbo anglų kalbos ir literatūros mokytoja. Ji nuolat troško rašyti. Todėl lankė specialius užsiėmimus. Pradžioje juose mokėsi rašyti scenarijus filmams. Tačiau pasimokiusi porą metų nusprendė pradėti rašyti apsakymus. „Maniau, kad bus lengviau, tačiau buvo dar sunkiau. Bet labai mėgau ir norėjau rašyti, todėl pradžioje rašiau tik sau“, – pasakojo Birutė Putrius.
Autorė susirinkusiems pasakojo, kaip kilo mintis parašyti romaną. Kartą nuvykusi į Marquette parką, kur prabėgo jos vaikystė, rašytoja suprato: šis rajonas smarkiai pasikeitė. Nebeliko daugelio dalykų, kuriuos ji prisiminė: tavernų, su jose sėdinčiais tais pačiais lankytojais. Nebeliko tų vograujančių viengungių, vaikus stebinusių keistomis pravardėmis ir dar keistesne kalbos maniera.
„Man pasidarė labai liūdna. Aš pati iš savo vaikystės ir gyvenimo Marquette parke prisiminiau daugybę dalykų. Supratau, kad apie tai turiu parašyti romaną. Rašiau taip, kad jį galėtų skaityti ir amerikiečiai. Kad jie galėtų suprasti, ką išgyveno mūsų tautiečiai, atvykę į svetimą šalį“, – kalbėjo Birutė Putrius.
Vos pirmąjį savo romaną išleidusi rašytoja netrukus žada skaitytojus pradžiuginti antrąja knyga. Ji jau yra sukūrusi istorinį dviejų tomų romaną apie Lietuvos knygnešius. Pirutė Putrius tik keliais sakiniais pristatė savo naują darbą. Jame tamsaus spaudos draudimo laikmečio fone vystosi romano veiksmas ir dviguba meilės istorija.
Kodėl buvo pasirinkta spaudos draudimo tema? „Mano bočelis buvo knygnešys, o tėtis – puikus pasakotojas, daug apie bočelį pasakodavo. Tie pasakojimai man įstrigo, norėjosi juos įamžinti“, – sakė Birutė Putrius.
Nuotraukose: Po susitikimo trumpam pokalbiui susėdo rašytoja Birutė Putrius (dešinėje), muziejaus prezidentas Stanley Balzekas ir direktorė Rita Janz.; Susirinkusieji kantriai laukė rašytojos autografų.
Tekstas ir nuotraukos - Virginijos Petrauskienės
