Savaitgalį Gedimino kalną niokojusios nuošliaužos, dėl kurių visa teritorija podraug su muziejumi buvo uždaryta lankytojams (įgriuvo ir pakilimo takas), toliau aistrina gyventojus - vieni pranašauja greitą pačios pilies griūtį, kiti karštligiškai ieško kaltų, negalinčių (ar nemokančių) suturėti šliaužiančio grunto.
Pirmadienį žurnalistai buvo pakviesti į mitingą Gedimino kalno papėdėje prie Karaliaus Mindaugo paminklo. Be gausesnio būrio kolegų, atėjo du dalyviai. Vieno jų, žinomo fotografo Sauliaus Paukščio, galėtume nepriskaičiuoti, nes jis išvakarėse pakvietė visus norinčius nusifotografuoti Gedimino kalno, kol jis dar stovi, fone. Tad palikus jo akciją nuošaly, galima sakyti, inžinierius statybininkas Alfredas Brazas buvo vienintelis mitingo dalyvis; žurnalistų apnikto žmogaus vaizdas priminė patarlę „septyni vilkai vieną bitę bepjauną“.
Betgi iš tiesų linksmumo apėjus aplink Gedimino kalno pakraščius buvo nedaug. Nors hidrogeologijos specialistai ir kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius, atsakingas už situacijos valdymą, kiekviena proga perspėdavo apie naujų nuošliaužų tikimybę, didelė šeštadienio 24 metrų ilgio ir 20 metrų pločio šliūžė, rytiniame šlaite juo labiau palikusi nemenką išgraužą, atrodė nelaukta netikėta ir „neteisinga“, ypač turint galvoje kai kurių kalno likimu suinteresuotų asmenų sujauktą ūpą, stresą ir kone priešinfarktinę būseną. Lietuvos nacionalinis muziejus šiek tiek guodžia, kad „nuošliauža yra paviršinė, nušliaužė tik supiltinis technogeninis gruntas, o pagrindiniai kalno sluoksniai nėra pažeisti“.
Inžinierius statybininkas A.Brazas apmaudavo, kad žmonės nesusirinko į mitingą dėl Gedimino kalno griūties, tačiau neskubėjo jų kaltinti abejingumu, - informacija apie įvykį išties buvo prieinama nedaugeliui. Laisvai pacitavęs Dantę: nusikaltėliui - skaistykla, abejingajam - pragaras, pridūrė, kad negalime būti abejingi, nes Gedimino pilis - mūsų šventovė, pagrindinis mūsų piliakalnis. Simboliška, sako, kad tai vyksta Piliakalnių metais ir visa laimė, jog šeštadienio nuošliauža įvyko ne dienos metu ir taip buvo išvengta žmonių aukų (praėjimo lankytojams toje vietoje nebuvo ir iki nuošliaužos - red. past.).
Praėjusią liepą „Respublikoje“ A.Brazas pasidalijo savo prognozėmis: „Gerbiamieji, Gedimino kalnas neperžiemos: grius! Kartu grius ir Gedimino pilis. Tai galiu tvirtai pasakyti ir pasirašyti. Nors tai ir būtų dalinis griuvimas, bet jis patrauktų žemyn dalį Aukštutinės pilies. Ir tai būtų tragedija! Tos dalies atstatymas kainuotų mažiausiai 10 kartų brangiau negu prevenciniai darbai kalno griūčiai sustabdyti. Taigi laiko turime tik iki žiemos ir reikia daryti viską, kad išvengtume galimos avarijos. O ta avarija yra visai neprognozuojama. Tai vėliau įrodysime. Blogiausia tai, kad gali būti ne tik materialinių nuostolių, bet ir žmonių aukų“.
Šiandien A.Brazas nebėra toks kategoriškas - pilis gal ir negrius, tačiau visus kalno šonus sudarkys va tokios nuošliaužos, užtat delsti nebėra kada: kai dega namas, o namas dega, niekas neieško, kas kaltas, visi gesina gaisrą, užtat reikia, anot jo, sušaukti ministrų tarybą, reikia surinkti pačius geriausius Lietuvos statybininkus, pastatyti prožektorius ir dirbti keliomis pamainomis. Jo nuomone, statybininkų turime išties gerų, kurie „kai nori, tai daro ir gerai padaro“, nes triūsiantys kalne vieni nieko nepadarys. Dar jis kaip pavojų keliantį objektą mini Aukštutinę pilį, kurios griuvėsius atstatyti sumanę „proto bokštai pakėlė visus tris aukštus ir taip padidino kalno apkrovas, kad jis iro iro ir iro“...
Žinoma, tai ne vienintelė nuošliaužų priežastis - tarp daugybės faktorių, nulėmusių šiandieninę tragišką kalno būklę, karaliauja vanduo, jį kaip pagrindinę priežastį įvardijo tiek lietuvių, tiek kviestiniai specialistai iš Lenkijos. „Lig šiol niekam nepavyko prikalti vandens“, - sako Lietuvos nacionalinio muziejaus, kuriam nuo 2013 metų pavesta rūpintis pilies kalnu, direktorė Birutė Kulnytė. Priminsime, kad dėl sudėtingos Gedimino pilies kalno būklės yra paskelbta ekstremali situacija; už jos suvaldymą atsakinga Kultūros ministerija. Iki žiemos ketinama baigti pradinius tvarkybos darbus šiauriniame šlaite, pavasarį padengti jį velėna ir iki 2018 metų pabaigos sutvarkyti visus byrančius šlaitus; kiek mokesčių mokėtojams tai kainuos, paaiškės pateikus detalųjį projektą.
O kol kas S.Paukštys Lietuvos nacionalinio muziejaus Senojo arsenalo ir Gedimino pilies fone įamžina ir susirūpinusį inžinierių statybininką, ir praeivius, panorusius dalyvauti jo pasiūlytame žaidime, kurio prasmė - dėmesingumas prieš atsainumą. Įkeltas į fotografo asmeninę feisbuko paskyrą nuotraukas norintys galės atsisiųsdinti atminimui. Jo užfiksuotame laike nebus nė užuominos apie kalne atsivėrusias žaizdas - nuotrauka atminimui, anot S.Paukščio, turi būti fotogeniška, o ne „patologinė anatominė“.
„Juk iš visų kalno pusių - nuošliaužos, - aiškina S.Paukštys. - Jos yra valdžios požiūrio į jų pareigas iliustracija. Pirmoji nuošliauža nugarmėjo daugiau kaip prieš metus, ir užuot išsyk pradėjus rūpintis buvo imta aiškintis, kas tuo turėtų užsiimti. Šeimininko nebuvimas priveda prie to, kad rūpestis atsiranda tik tuomet, kai katastrofa ant nosies; rūpinimasis turi būti nuolatinis, o ne priebėgomis. Ne tik tada, kai striuka.“
Šaltinis: Respublika.lt
