Paskutinę spalio savaitę ukrainiečiai pagaliau galėjo pažvelgti į valstybės pareigūnų elektronines turto deklaracijas, kurias šie privalėjo pateikti visuotiniam turto deklaracijų registrui – tai privalėjo padaryti visi valstybės tarnautojai, tiek dirbantys vyriausybėje, tiek vietinėse savivaldose. Paviešintų deklaracijų, kuriose nurodomas valdininkų turimas nekilnojamasis turtas, grynieji pinigai, įvairi technika ir brangenybės, poveikis prilygo bombos sprogimui. Tik paviešinus deklaracijas Ukrainos socialiniuose tinkluose pasipylė komentarai, dažniausiai persmelkti nuoširdžios neapykantos – „Tuo metu, kai šalis kariauja, kai savanoriai vos surenka lėšas ir skaičiuoja kiekvieną kapeiką, šitie sėdi ant aukso maišų“. Ekonomistas Andersas Aslundas, komentuodamas reikšmingas sumas ir turtą, deklaruotą ukrainiečių valdininkų, savo „Twitter“ paskyroje parašė: „Ukrainos žinios perpildytos pranešimų apie valdininkų deklaracijas. Jie iš tiesų deklaravo stulbinančius turtus. Tai rodo, kad, skirtingai nuo Rusijos, Ukrainoje į deklaracijos prievolę žiūrima rimtai.“
Ukrainoje įvedant privalomą elektroninį turto deklaravimą visuomenės aktyvistai, užsienio partneriai, JAV ambasada ir „Transparency International“, kurie kaip tik ir reikalavo tas elektronines deklaracijas įvesti, tikėjosi, kad tai sustiprins visuomenės pasitikėjimą valdžia. Tačiau viskas išėjo priešingai. Šalyje, kur gydytojo atlyginimas neperžengia 100 dolerių slenksčio, šis neregėtų turtų atrakcionas gali sukelti pyktį, teisingumo troškimą, nusivylimą, pasibjaurėjimą, panieką – viską, tik ne didesnį pasitikėjimą. Pratęsiant Anderso Aslundo išsakytą mintį – tai, kaip rimtai Ukrainos valdininkai pažiūrėjo į savo turto deklaracijas, pademonstravo, kaip nerimtai jie žiūri į savo valdomos šalies ateitį.
Drauge su paveikslų kolekcijomis, hektarais žemės, dvarais ir automobilių parkais, tautą atstovaujančių politikų deklaracijose pasitaikė net ir privačioje nuosavybėje esanti bažnyčia ir šventieji reliktai. Vienas deputatas įsigudrino padeklaruoti trilijoną grivinų grynaisiais (per 39 milijonus JAV dolerių), o kitas paaiškinamajame dokumente nurodė, kad prabangų šveicarišką laikrodį dovanų gavo nuo Kalėdų Senelio. Taip, va, atnešė ir Kalėdų išvakarėse padėjo po deputato pagalve. Tiesa, vėliau pasirodė pranešimų, kad trilijoną deklaravęs deputatas pajuokavo. Panašu, kad ne taip jau rimtai valdininkai į tas turto deklaracijas pažiūrėjo. Tačiau iš tiesų situacija yra daugiau nei rimta. Visiškai neaišku, ar gali dauguma naujųjų Ukrainos milijonierių paaiškinti savo turtų kilmę? O jei ne, tai ko dabar turėtų imtis teisėsaugos sistema? Sodinti už grotų ištisus padalinius, departamentus, ministerijas? O ką daryti su teisėsaugos sistema? Kas sodins atsakingus už sodinimą? Teisėjų, prokurorų, mokesčių inspektorių turto deklaracijos tokios pat įspūdingos, kaip ir kitų veikėjų.
Ukrainos visuomenė, pati savo akimis pamačiusi valdančiosios klasės turtus, iš karto sunerimo dėl socialinio teisingumo, tiksliau, dėl leninistinės jo interpretacijos. Minios socialinių tinklų vartotojų suskubo vienodai smerkti tiek ir buvusius verslininkus, vėliau atėjusius į valdžią, tiek valdininkus, nė vienos savo gyvenimo dienos nedirbusius už vyriausybinės sistemos ribų. Apmaudą jiems kelia pats turtas, o ne tai, kokiu būdu jis buvo užgyventas. Kodėl? Todėl, kad praturtėjimo Ukrainoje būdai yra tokia pati vieša paslaptis, kaip ir materialinė Ukrainos valdininkų padėtis. Visi žino, kad valdininkai vagia. Lygiai taip pat, kaip ir visi žino, kad norėdamas praturtėti privalai vogti. Tačiau svarbiausia, kad tie patys „visi“ žino (ir nepamiršta savo žiniomis pasidalinti su aplinkiniais), kad tam, jog išgyventų, paprastam piliečiui reikia gudrauti ir vagiliauti. Laikydamiesi kairuoliškų pažiūrų ir ragindami „atimti iš turtuolių ir padalinti vargšams“, dauguma yra nelinkę atsakyti į klausimus apie savo pačių pajamas.
Kai kalba eina apie 90 % Ukrainos vargšų, oficialiai gaunančių minimalų atlyginimą (kuris yra 50 dolerių per mėnesį), tai paaiškėja, kad jie taip pat turi turto. Jie taip pat turi pagalvėse išslapstytų grynųjų, bankų sąskaitų, ir gauna visokiausių išmokų. „Skurdas“ apibrėžiamas nedidelėmis oficialiomis pajamomis, o ne faktišku turto turėjimu ar neturėjimu. „Kaip galima išgyventi už tokius pinigus?“, savo išrinktųjų klausia ukrainiečiai, puikiai suprasdami, kad nei jie patys, nei jų išrinkti politikai „už tokius pinigus“ negyvena.
Ukrainoje jau seniai yra paplitęs toks reiškinys kaip „dirbantis elgeta“. Kalba eina apie žmones, atlyginimus gaunančius vokeliuose, turinčius papildomų pajamų ir tuo pat metu balansuojančius ant išgyvenimo ribos. Realios tokių gyventojų pajamos yra didesnės nei šalyje nustatytas minimumas, tačiau ir to vargiai užtenka pragyvenimui. Iš savo realaus užmokesčio žmonės negali sumokėti mokesčių, nes tai nusviestų juos toli už skurdo ribos. Tačiau tuo pat metu kažkaip pamirštama, kad sutikdami gyventi „šešėlyje“, žmonės nuo mokesčių mokėjimo prievolės slepia tuos, kurie juos kaip tik turėtų mokėti. Nelegalios pajamos – tai nelegalios išlaidos. Maistui, drabužiams, paslaugoms ir vaistams. Dirbantys elgetos neima čekių ir nepasirašo dokumentų. Savo juodai gautas pajamas jie leidžia išgyvenimui (tai yra tam, ką jiems garantuoja konstitucija), tačiau daro tai slėpdamiesi, tarsi nusikaltėliai ir taip tampa nelaisvi. Jie – tiesiog širma, užtikrinanti pajamas darbdaviams, o taip pat prekių ir paslaugų tiekėjams, bei slepianti juos nuo mokesčių mokėjimo. Tai, kas yra vadinama Ukrainos šešėline rinka, yra palaikoma paprastų žmonių, susitaikančių su esama situacija. Mokesčiai Ukrainoje ne tik neatitinka realių gyventojų pajamų. Jie neatitinka pasaulyje priimtos įstatymų sistemos.
Daugelis ukrainiečių supranta, kad jie yra fiziškai nepajėgūs iš savo ir taip kuklių pajamų atskaičiuoti dar ir mokesčius. Tačiau jie taip pat nemano, kad turėtų kovoti arba už didesnes pajamas, arba už mokesčių priderinimą prie realaus minimalaus pragyvenimo lygio. Kai kurie atvirai giriasi ir didžiuojasi tuo, kad jie niekada nemokėjo, nemoka ir nemokės mokesčių. O liūdniausia šioje situacijoje yra tai, kad žmonės kovoja ne su sugedusia sistema, o už teisę tapti jos dalimi. Nemokėti, nedalyvauti, neatsiskaitinėti. Pradžioje – iš būtinybės, o paskui – dėl aukštos užimamos padėties. Valdininko karjera Ukrainoje jau seniai yra laikoma pačia prestižiškiausia ir trokštamiausia. Didžioji dalis šalies aukštųjų mokyklų ugdo būsimuosius vadovus, o ne fizikus, chemikus ar filologus. Jei pas valdininką ar jo artimuosius atsiranda jachta ar naujas butas, o šis negali įrodyti, kas įsigijo tai už legalias pajamas – visuomenė vadina jį vagimi. Bet kai kalba eina apie giminaitį, vaiką ar savo paties „idealų gyvenimą“ – valdininko pareigas už menkutį atlyginimą, tačiau su neribotomis korupcinėmis galimybėmis, užimti norėtų praktiškai visi.
Ekonomistas Douglassas Northas savo darbe „Smurtas ir socialinės tvarkos“ pabrėžė, kad kai visa visuomenė gyvena teisinio lauko užribyje, ji išpažįsta selektyvaus nerealių įstatymų vykdymo principą. „Jei didžiausią grąžos normą visuomenėje turi piratavimas, tai tos visuomenės organizacijos investuos į žinias ir gebėjimus, galinčius paversti juos pačiais geriausiais piratais“, – pabrėžė jis. Korupcijos Ukrainoje gyvybingumas paaiškinamas dar ir tuo, kad ji yra garsiai neišsakoma, tačiau visada egzistuojanti, ukrainietiška svajonė. Teisdami valdžioje esančius turčius, ukrainiečiai neskuba demontuoti sistemos, pasmerkiančios juos gyvenimui amžiname šešėlyje. Todėl nereikia stebėtis, kad šiuolaikinė Ukraina „investuoja į piratavimą“. Visuomenė reikalauja atimti, nubausti, sumažinti ir taip menkus oficialius valdininkų atlyginimus. Tačiau ji nereikalauja permainų, kurios leistų kiekvienam Ukrainos gyventojui pagaliau išlįsti iš nusikalstamo pusšešėlio, kuriame visi gyvena.
Turto deklaravimas gali tapti posūkio tašku Ukrainos istorijoje. Tačiau tam būtina, kad Ukrainos visuomenė suprastų, kad būtent ji pati yra tos realybės, kurioje gyvena šalis, pirmine priežastimi. O tai reiškia, kad ji yra pajėgi viską pakeisti. Deputatas, už neaišku kokias lėšas perkantis „šventas relikvijas“ tuo metu, kai šalis renka po kapeiką, kad padengtų sužeistų fronto kovotojų gydymą, yra toks pats amoralus, kaip ir ligoninės vyriausiasis gydytojas, kuris, gaudamas 100 dolerių atlyginimą, važinėja su naujausiu visureigiu. Tačiau visko pagrindas – piliečiai, atsisakantys išvesti paraleles tarp sąžiningumo ir skaidrumo. Reikalas visai ne turto kiekyje, o būduose, kaip tas turtas buvo įgytas. Neteisėtai užgyvento turto kiekis jokios įtakos paties reiškinio amoralumui neturi. Turto deklaravimo kampanija turėjo atvesti prie vertybių, viešpataujančių Ukrainos visuomenėje, sistemos pokyčių. Šoko terapija, kurią patyrė ukrainiečiai, peržiūrėdami „vaizdelius iš puikiųjų žmonių gyvenimo“, gali pakeisti visuomenėje egzistuojantį požiūrį į korupciją ir sunaikinti ukrainiečių pakantumą nelabiems žmonėms.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
