Susikoncentravę į vidines diskusijas apie Taivano atstovybę Lietuvoje ir situaciją prie Ukrainos sienos neretas neatkreipė deramo dėmesio į praeitos savaitės įvykius Kazachstane. O veltui – nepaisant palyginti neilgai trukusių neramumų, dramos ten netrūko, o tiesioginių implikacijų regionui ir netgi Lietuvai apstu. Šio straipsnio tikslas – trumpai apžvelgti riaušių Kazachstane priežastis, atkreipti dėmesį į tam tikras nuostabą keliančias detales, taip pat aptarti globalias bei regionines neramumų pasekmes.
Priešistorė
Iš karto po Naujųjų Žanaozeno ir tos pačios Mangystau srities sostinėje Aktau dėl dvigubai pakilusių suskystintų dujų kainų prasidėjusios riaušės žaibiškai persimetė į kitus Kazachstano miestus, ypač buvusią sostinę ir didžiausią šalies miestą Almatą.
Beje, įdomu pastebėti, jog kaip tik Žanaozene analogiškos riaušės vyko jau 2011 m., kai Kazachstano ekonomika buvo pačiame žydėjime (BVP vienam gyventojui rodiklis nuo 2001 iki 2013 m. augo net 13 kartų). Tuomet ilgalaikis streikas peraugo į riaušes ir privedė prie policijos susidorojimo su protestuotojais, dėl ko žuvo dešimtys žmonių. Proletariškasis Žanaozenas (vienas iš pagrindinių šalies naudingųjų iškasenų išgavimo centrų) tapo pirminiu neramumų židiniu ir šį kartą, tik, skirtingai nuo 2011 m., riaušių žiežirba pasklido po visą šalį.
Priežastys, dėl ko prie protestų mitingų, o paskui ir prie riaušių nedvejodami jungėsi dešimtys tūkstančių žmonių – akivaizdžios. Jau dešimtmetį neaugantis BVP rodiklis vienam gyventojui, didžiulė socialinė nelygybė, klestinti korupcija, nevykęs pandemijos valdymas, didėjantis jaunų gyventojų skaičius – visa tai tapo sprogstamu kokteiliu, kurio dėka neramumai greitai apėmė visą šalį, išskyrus Rusijos nuo 1994 m. išsinuomotą Baikonuro miestą bei daugiausiai rusų apgyvendintus Šiaurės Kazachstano miestus.
Scenarijai daugumoje miestų klostėsi panašiai – stichiškai susirinkusios gyventojų minios, jų suvaldyti negalintys/nesugebantys/nenorintys policijos pareigūnai, pasirodę provokatoriai, o jau tada – degantys automobiliai, plėšiamos parduotuvės, užimami ir niokojami administraciniai pastatai. Taip į maištininkų rankas pateko ne tik miestai, bet ir Almatos oro uostas, policijos nuovados, netgi kariniai daliniai, jau nekalbant apie ginklų parduotuves miestuose.
Kazachstano prezidentas Kasimas–Jomartas Tokajevas bandė numalšinti aistras atleisdamas Vyriausybę ir grąžindamas suskystintų dujų kainą į ankstesnes žemumas, tačiau traukinys jau buvo nuvažiavęs – sukilimas plėtėsi visoje šalies teritorijoje. Panašu, jog abejodamas dėl jėgos struktūrų lojalumo, šalies prezidentas kreipėsi pagalbos į Kolektyvinio Saugumo Sutarties Organizaciją (kuriai, be Kazachstano, priklauso Rusija, Baltarusija, Armėnija, Kirgistanas bei Tadžikistanas) ir nurodė kariams ir policininkams naudoti mirtiną jėgą prieš „teroristus“, prieš tai jų neįspėjus.
Atrodo, to pakako. Daugiau kaip 2000 KSSO karių dar tik lipant iš lėktuvų Nursultano (Astanos) ir Almatos oro uostuose, prezidentas jau visiškai kontroliavo situaciją savo šalyje, o Almatoje likę maištininkai taip pat buvo sutriuškinti per dieną ar dvi.
Neramumų pasekmės – bent keli šimtai žuvusiųjų, 8000 suimtųjų, stipriai pakenkta infrastruktūra ir valstybės prestižas, daugiau kaip 170 milijonų eurų nuostoliai.
Tai kas gi nutiko iš tikrųjų?
Tiesos, kas gi Kazachstane vyko iš tikrųjų, atsižvelgiant į valstybės specifiką, tikriausiai nesužinosime niekada, tačiau, praėjus kelioms dienoms po neramumų numalšinimo, galime padaryti kelias svarbias išvadas bei apsibrėžti išmoktas pamokas. Kokios gi jos?
Prisidengdama protestais (arba net juos inspiruodama) viena Kazachstano elito grupė nustūmė nuo valdžios kitą. Nepaisant 2019 m. įvykusio formalaus valdžios perdavimo, iki praeitos savaitės šalyje de facto buvo dvivaldystė: nors formaliai Kasimas–Jomartas Tokajevas ir ėjo prezidento pareigas, daugelį svarbiausių valstybės postų išlaikė N. Nazarbajevas ir jo šeimos nariai bei statytiniai: pats Elbasy (N. Nazarbajevo titulas, verstinas kaip „tautos tėvas“) turėjo vadovauti įtakingai Saugumo Tarybai iki gyvos galvos, jo sūnėnas Samat Abiš buvo paskirtas tos pačios Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotoju, duktė Dariga buvo vicepremjerė ir Senato pirmininkė, kita duktė Dinara – viena turtingiausių moterų pasaulyje (drauge su vyru valdo maždaug 6,5 milijardo dolerių vertės turtą) turėjo angliavandenilių iškasenų perdirbimo šalyje monopolį, Elbasy žentas Timūras Kolibajevas vadovavo nacionaliniam Samruk–Kazyna gerovės fondui, kuriam priklauso didžioji dalis didžiausių valstybinių Kazachstano kompanijų ir t.t.
Prasidėjus neramumams, dauguma iš aukščiau išvardintų „šeimos“ atstovų pasiskubino palikti šalį savo asmeniniais lėktuvais. Pats Elbasy, panašu, tuo metu gydėti savo pamėgtoje Kinijos Chainano saloje ir, nepaisant pareiškimų, jog yra Kazachstane, matyt, pasiliks ten tol, kol situacija visiškai paaiškės.
Vos tik K–J. Tokajevas galutinai įsitvirtino valdžioje, jam prisireikė surasti „atpirkimo ožius“. Natūralu, kad jais tapo saugumo neužtikrinusių jėgos struktūrų vadovai – neilgai trukus buvo išdavyste apkaltintas ir suimtas Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas, buvęs Elbasy administracijos vadovas ir premjeras K. Masimovas bei Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas S. Abišas. Tiesa, pastarasis, Elbasy sūnėnas, jau po kelių valandų paleistas. Gi K. Masimovui, matyt, teks rūsti bausmė ir pasigailėjimo laukti jam neverta: „šeimai“ jis nepriklauso, o įtakos turi daugiau negu pakankamai (Elbasy jį svarstė kaip vieną iš galimų savo įpėdinių), tad susidorojimas turėtų būti greitas ir griežtas.
Kai 2020 metais kaimyninėje Baltarusijoje vyko protestai, ne vienas priekaištavo demokratinėms jėgoms, jog šios nesiėmė ryžtingesnių veiksmų ir nepanaudojo jėgos prieš režimą. Kazachstano atvejis parodė, kiek beprasmiškas yra toks jėgos panaudojimas prieš pasiryžusį veikti autoritarą, be viso kito dar ir remiamą Kremliaus.
Jėgos iš demonstrantų pusės panaudojimas delegitimavo protestus ir, galima sakyti, atstūmė dalį potencialių rėmėjų. Jeigu A.Lukašenka po 2020 m. vasaros nusilpo ir, po susidorojimo su taikiomis demonstracijomis, taip ir neatgavo buvusio legitimumo, tai Tokajevo susidorojimas su į minią infiltruotais ginkluotais kovotojais tai daliai šalies gyventojų, kuri bijojo kraujo praliejimo ir pilietinio karo, galėjo pasirodyti menkesniu blogiu nei kraujo jūros Almatoje ir kituose Kazachstano miestuose. Vakarų reakcija taip pat buvo atitinkama ir nepernelyg palanki demonstrantams – apsiribota bendrais pareiškimais apie dialogo svarbą.
Kazachstano įvykiai neabejotinai bent keletui mėnesių leido atsipūsti invazijos laukiančiai Ukrainai – vos kelios pasaulio valstybės turi resursų ir galimybių kariauti du kartus tuo pačiu metu. Rusija tikrai nėra viena iš jų. Siųsdamas KKSO „taikdarius“, kurių liūto dalį sudaro elitiniai Rusijos desantininkų daliniai, o jiems vadovauja sėkmingai Krymo užėmimo operacijai vadovavęs Oro desanto pajėgų vadas generolas pulkininkas A. Serdiukovas, V. Putinas puikiai suprato, jog taip atideda pasirengimą finaliniam karo prieš Ukrainą pasirengimo etapui ir šį sprendimą priėmė sąmoningai, taip suteikdamas dar keletą svarbių mėnesių atsikvėpti Kijevui, o Vakarai tą laiką galės skirti galimo kompromiso paieškai.
Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai tai buvo pirmoji ir kol kas vienintelė operacija. Matyt, sprendimas panaudoti KSSO pajėgas daugiausiai sąlygotas noro pamėginti prilyginti šią organizaciją NATO. Konfliktas irgi pasirinktas neatsitiktinai – neįsisenėjęs, palyginti nedidelės sprogstamosios galios, nesunkiai išsprendžiamas.
Ironiška tai, jog apie KSSO sprendimą siųsti „taikdarius“ pranešti buvo pasirinktas ne kas kitas, o Armėnijos premjeras N. Pašinianas – tas pats, kurio prašymai suteikti KSSO pagalbą prieš Kalnų Karabache operaciją pradėjusį Azerbaidžaną buvo neišgirsti, o pati Armėnija de facto karą pralaimėjo ir prarado didžiosios Kalnų Karabacho teritorijos kontrolę. Šįsyk viskas buvo kitaip – sprendimas buvo paruoštas iš anksto, šalių pasisakymai surepetuoti, operacijai skirti ištekliai – rūpestingai paskirstyti tarp KSSO narių.
Klausimas, kiek KSSO daliniai užsibus Kazachstane, tebėra atviras. Jeigu tikėti Kazachstano prezidentu, labai neilgai. Aišku, ne viskas šiuose sausio įvykiuose klojosi pagal jo planą, tačiau ilgesnei operacijai nė viena iš joje dalyvaujančių valstybių neturi didelio apetito.
Rusijai galbūt ir norėtųsi kiek „paspausti“ Astaną ir už K–J.Tokajevo palaikymą jam sunkiu momentu ką nors „išpešti“ – galbūt Krymo pripažinimą, galbūt rusų kalbos, kaip antros valstybinės kalbos, statuso įteisinimą, o gal daugiau kontraktų naudingųjų iškasenų išgavimo srityje. Tačiau net ir Maskvai Kazachstanas šiuo metu yra antrinis frontas – visus išteklius reikia mesti prie Ukrainos sienų ir pabandyti įtikinti Vakarus suteikti Rusijai daugiau galių Maskvos kaimynystėje. Kitų operacijoje dalyvaujančių valstybių „apetitas“ pasilikti ilgiau dėl įvairių priežasčių yra dar mažesnis.
Jeigu vis dėlto KSSO operacija užsitęstų ilgiau, su kiekviena diena augtų galimų nesklandumų ir potencialių konfliktų tikimybė. Nors kol kas Rusija Kazachstane iš principo vertinama ganėtinai teigiamai, neatmestina, jog įvykus vienam ar kitam su Rusijos kariais susijusiam rezonansiniam įvykiui (tokių yra nutikę praktiškai kiekvienoje šalyje, kur Rusijos kariai turi savo bazes – garsiausiai nuskambėję rusų įvykdyti nusikaltimai prieš vietinius gyventojus nutiko Armėnijoje ir Čečėnijoje), draugiškas nusiteikimas gali išgaruoti. Tokiu atveju neatmestinas situacijos įkaitimas, Rusijos taikdarių užpuolimai, opozicijos radikalizavimasis, o gal net ir pilietinis karas.
Skirtingai nuo kai kurių komentatorių, nematau Kazachstane galimybių kilti antram Afganistano konfliktui, kuris susilpnintų Kremlių ir sugriautų Rusiją – kol kas iki to toli. Tačiau tikimybė kilti lokaliems konfliktams ir sustiprinti iki šiol praktiškai neegzistuojantį islamistinį judėjimą egzistuoja.
Sausio įvykių Kazachstane svarbą regioninių santykių dinamikoje sunku pervertinti. Kazachstanas yra didžiausia ir turtingiausia ištekliais regiono valstybė, todėl bet kokie pokyčiai jame turės atgarsį kaimyninėse šalyse. Tie, kas klausėsi A. Lukašenkos kalbos per KSSO vadovų posėdį, pastebėjo, jog Minsko diktatorius (pats ar Kremliaus pasufleruotas) nubrėžė tolimesnius KSSO veiklos horizontus.
Įdomu tai, kad šie apėmė ne tik galimą „brolišką pagalbą“ Tadžikistanui kovojant su islamistų kuopelėmis (panašu, jog pasiūlymai gerokai sutrikdė ir patį Tadžikistano valdovą E. Rachmoną), bet ir nedviprasmiškai nukreipė dėmesį į KSSO nepriklausantį Uzbekistaną.
Nesiimsiu vertinti, kokį atgarsį tokie pareiškimai sukėlė Taškente, tačiau raginimas „kol ne vėlu“ kovoti su „teroristais“ iš Minsko Taškentui nuskambėjo ne šiaip sau – bet kokį savarankiškumą praradęs A. Lukašenka jau seniai tapo Kremliaus klounu, kuris perskaito tai, ką surašo jo konsultantai iš Maskvos.
Dar vienas aspektas – po žinomo džiazo muzikanto iš Biškeko V. Ruzachinovo sulaikymo bręstantis konfliktas tarp Kazachstano ir Kirgistano. Akivaizdu, jog Kazachstano prezidentui pareiškus, jog dėl riaušių yra kalti užsienio teroristai, norintys pasižymėti teisėsaugos darbuotojai puolėsi tokių ieškoti. Neradę, pasitenkino dažnai Kazachstane koncertuojančiu pianistu iš kaimyninės šalies. Panašu, jog kankino jį tol, kol pastarasis pakartojo viską, ką jam liepė pasakyti. Prisipažino, jog organizavo riaušes, gavo pinigus ir siekė nuversti teisėtą valdžią. Deja, sumuštą kolegą pamatė kiti džiazo atlikėjai Biškeke ir ir jo šeimos nariai.
Reakcija buvo stipri ir labai neigiama – prie Kazachstano ambasados Biškeke susirinko ne tik muzikantai, bet ir šalies Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai. Regione, kur visos etninės grupės glaudžiai koreliuoja viena su kita (prisiminkime kad ir neseną konfliktą tarp dviejų KSSO narių – Tadžikistano ir Kirgistano – praeitais metais) ir tarp kurių rusena nemažai šviežių ir primirštų konfliktų, tokia žiežirba nesunkiai gali sukelti didelį gaisrą.
Sausio įvykiai Kazachstane buvo svarbūs ir Rusijai. Visų pirma, jie parodė, kad net ir Kremlius, su visais jo informaciniais kanalais, žino ne viską. Kazachstanas buvo vienas iš tokių atvejų, kai teko improvizuoti ir elgtis taip, kaip Kremliaus šeimininkas įpratęs – kalbėtis su tuo, kas tuo metu yra valdžioje.
Antra, Kazachstanas parodė, jog bet kokie susitarimai, iš anksto garantuojantys saugumą nueinantiems vadovams autoritarinėse visuomenėse, yra nieko verti. Jeigu kalbos apie V. Putino ir A. Lukašenkos planus pakeisti savo valdomų šalių sąrangą ir taip išlikti valdžioje buvo tiesa, po šių metų sausio jie tokių variantų nebesvarstys. Rizika, kad naujasis vadovas nusispjaus į susitarimą ir vienpusiškai nuspręs jo nesilaikyti, yra pernelyg didelis, o minėti diktatoriai tikrai nedega noru ekspermentuoti su savo likimu.
Labai tikėtina, jog po neramumų ir taip silpna opozicija Kazachstane bus sunaikinta arba nustumta į pogrindį. Ką tai reiškia visuomenei? Visų pirma, tai, kad pasinaudojant riaušėmis, naujajam autoritariniam vadovui pasitaikė puiki proga susidoroti su visais kitaip mąstančiais – politikais, žmogaus teisių gynėjais, nepaklusniais verslininkais. Kaip rodo Turkijos ir Baltarusijos pavyzdžiai, laikui bėgant represijos tik stiprės ir galų gale bus eliminuoti visi tie, kurie sistemai gali kelti bent pačią mažiausią grėsmę.
Savo ruožtu, nepatenkintieji bus stumiami vis giliau į pogrindį, kur pradės tarpti islamistinės grupuotės, pasižyminčios didele tolerancija prievartai. Jos, skatinamos kai kurių kitų regiono veikėjų (visų pirma, Talibano Afganistane), stiprės ir ims kelti vis didesnę grėsmę valdžiai. Taigi, problemos bus tiesiog atidėtos ateičiai.
Rusija anaiptol nėra vienintelė valstybė, turinti didelę įtaką Kazachstanui, todėl nerimas, jog Maskva aneksuos Kazachstaną ar jo dalį, yra gerokai perdėtas. Neabejotinai, Kazachstanas nėra Moldova ar Sakartvelas, kur Maskva iš principo gali daryti viską, ką panorėjusi. Kazachstanas yra be galo svarbus žaliavų tiekėjas Kinijai (ir ne tik naftos ir dujų, bet ir urano, vario, cinko ir kt.), be to, esminė Azijos milžino „Šilko kelio“ projekto dėlionės dalis.
Svarbų vaidmenį Kazachstane vaidina ir tiurkų tautas suvienyti siekianti Turkija (visos Azijos valstybės, išskyrus Tadžikistaną, yra tiurkai). Jau nekalbant apie Talibaną Afganistane, kuris tikrai neatsisakys galimos plėtros resursais turtingoje Centrinės Azijos milžinėje, tuo labiau, jog šimtai, o gal ir tūkstančiai kazachų kariavo islamistų gretose Afganistane, Sirijoje ir Irake.
Taigi, užsienio įtakų dėlionė aplink Kazachstaną yra kur kas sudėtingesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o tai, savo ruožtu, daro tiesioginę įtaką šios šalies ateičiai.
Keistenybės
Akylesnis stebėtojas sausio pradžios įvykiuose tikriausiai pastebėjo ne vieną keistenybę, kuri privertė iš nuostabos pakelti antakius. Štai tik kelios iš jų:
- Prezidento K–J. Tokajevo kreipimasis į tautą per televiziją rusiškai. Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo Kazachstanas nuosekliai laikėsi „kazachinimo“ politikos, tuo dažnai susilaukdamas Maskvos kritikos. Ši politika davė savo vaisių – per trisdešimt metų rusakalbių skaičius sumažėjo nuo 40 iki 20 procentų, kazachų kalba tapo lingua franca vietoje rusų valstybinėse įstaigose, o 2017 metais N. Nazarbajevas pasirašė įsaką dėl kazachų kalbos abėcėlės perėjimo nuo kirilicos prie lotyniškų rašmenų.
Naujojo prezidento kreipimasis sukėlė nemažai klausimų, ar šis kursas bus tęsiamas, kai kurie netgi pradėjo svarstyti, ar už karinę pagalbą Kremlius nepareikalavo paskelbti rusų kalbos antrąja valstybine. Vis tik labiausiai tikėtina, jog tai tebuvo reveransas Kremliui, siekiant užtikrinti karinę pagalbą. Vis tik neatmestina, jog ateityje Maskvai bus lengviau „spausti“ silpną K–J. Tokajevą nei nepajudinamą Elbasy – savo silpnumą pirmasis parodė jau vien kviesdamasis išorės pagalbą.
- Daugelį nustebino, o kai ką ir pralinksmino K–J. Tokajevo įrašas socialiniuose tinkluose apie 20 000 nežinia iš kur atsiradusių teroristų, kurie „kitų valstybių parengti ir finansuojami“ puolė Astaną. Šis įrašas neabejotinai buvo skirtas Kremliui ir vidaus auditorijai bei buvo ištrintas vos tik tapo aišku, kad KSSO „taikdarių“ pajėgas vis tik įves.
Juokingiausia visoje situacijoje yra tai, jog Kazachstano jėgos struktūroms, net ir labai stengiantis, nepavyko surasti nė vieno užsienio „teroristo“, jeigu neskaitysime žvėriškai sumušto Kirgistano džiazo muzikanto, kuris pripažino viską, kas jam buvo liepta. Itin nesolidžiai naujasis vadovas pasirodė prieš Almatos gyventojus, kurie puikiai mate, kad jokių užsienio teroristų gatvėse nebuvo, bet ko nepadarysi dėl šventos ramybės...
- KSSO karių kontingento dydis atrodė mažų mažiausiai keistai, atsižvelgiant į tai, kokiais pajėgumais disponuoja pačios kazachų jėgos struktūros. Lyginant 2050 „taikdarių“ (pusė brigados arba vienas motošaulių pulkas) vien su Kazachstano ginkluotosiomis pajėgomis, iškyla nemažai sunkiai atsakomų klausimų. Juk ginkluotose šalies pajėgose tarnauja apie 80 000 karių, joje yra trys tankų brigados, 300 tankų, daugiau kaip 1500 šarvuotos technikos vienetų, koviniai sraigtasparniai, raketos ir kita naujausia technika – Elbasy niekada netaupė kariuomenei.
Dar daugiau, šalyje yra 86 000 policininkų (pagal policininkų skaičių vienam gyventojui Kazachstanas yra viena pirmaujančių šalių pasaulyje ir beveik dvigubai lenkia net Baltarusiją). Pridėjus saugumo tarnybų dalinius gausime daugiau kaip 170 000 karių, kurie vis dėlto nesugebėjo (nenorėjo?) susitvarkyti su užduotimi, kuri buvo įveikiama 2000 rusų...
Akivaizdu, jog be sabotažo čia neapsieita, ypač prisimenant, jog minioms šalies miestuose tampant agresyvesnėms, kažkas duodavo įsakymą iš gatvių patraukti dalį policininkų, o likusiems paprasčiausiai neužtekdavo pajėgų suvaldyti situaciją. Tai tik patvirtina hipotezę, jog kelios elito grupės žaidė savo žaidimą ir tam naudojosi jėgos struktūromis.
Pasekmės
Kas gi pasikeis po Kazachstaną sukrėtusių sausio pradžios įvykių? Geopolitinių slinkčių ne itin matyti – Kazachstanas išlieka lojaliu KKSO nariu, kuriame svarbų vaidmenį ir toliau vaidins ne tik Rusija, bet ir didžioji kaimynė Kinija, o taip pat įtaką didins tiurkų valstybių bloko vadovė Turkija.
Dauguma Vakarų investicijų į natūralių išteklių eksploatavimą išliks nepaliestos, nors ir neatmestina galimybė, jog nuo šiol didesnė dalį potencialių kasyklų ir naftos bei dujų laukų eksploatavimo bus patikėta Rusijos kompanijoms. Tačiau, laikui bėgant, neišvengiamai vis didesnį vaidmenį šalyje ims vaidinti Kinija, kuriai Kazachstanas yra ne tik svarbus taip reikalingų energetinių resursų ir metalų šaltinis, bet ir viena esminių Pekino „Šilko kelio“ projekto įgyvendinimo sąlygų.
Vidaus politikos fronte pokyčių nusimato dar mažiau. Visų pirma, neabejotina, kad atskiri N. Nazarbajevo šeimos nariai neteks monopolinių teisių vienoje ar kitoje srityje, dar iš kitų bus atimti turtai ar kompanijos.
Tačiau pačiam Elbasy ir artimiausiems jo šeimos nariams, tikėtina, niekas negresia: vos tik jie atsisakys pretenzijų diktuoti politinę ir ekonominę darbotvarkę Kazachstane, apie juos pamirš ir leis ramiai nugyventi likusį gyvenimą (tai parodė nutikimas su N. Nazarbajevo sūnėno areštu). To paties negalima pasakyti apie aukštas pareigas ėjusius „klanui“ nepriklausančius pareigūnus. Neabejotinai, bent keli iš jų bus paversti „atpirkimo ožiais“ ir, jeigu ne nuteisti mirties bausme, tai bent jau praleis ilgus metus kalėjime.
Antra, patiems Kazachstano gyventojams šie įvykiai vargiai ar atneš ką nors gero. Taip, trumpuoju laikotarpiu oligarchams atitenkanti pajamų dalis kiek sumažės, o ir patys oligarchai pasikeis. Tačiau vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu situacija keisis nedaug: be politinių reformų didžioji Kazachstano populiacijos dalis pasmerkta skursti, o prezidento pagrindine atrama tapę oligarchai ir valstybės biudžetą grobstantys valdininkai – lobti. Laikui bėgant susipriešinimas vis labiau augs, kas anksčiau ar vėliau neišvengiamai prives prie režimo pasikeitimo. Jeigu to neįvyks vidutinėje perspektyvoje, opozicija neišvengiamai radikalizuosis.
Atsižvelgiant į Talibano kaimynystę ir jau dabar egzistuojančias islamistų kuopeles kitose Centrinės Azijos valstybėse, neatmestina galimybė, jog netrukus pagrindiniu opozicijos vėliavnešiu taps „Talibano“ ar „Islamo valstybės“ tipo judėjimai, kurie pagadins nemažai nervų ne tik Kazachstano vadovybei, bet ir pačiai Rusijai, taip neatsargiai įsivėlusiai į vidinį šalies konfliktą.
Vaidas Augūnas, TS-LKD narys, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys
