Amerikos vyskupams 2018 m. lapkritį susirinkus imtis veiksmų dėl šiandieninės krizės, kilusios dėl seksualiai aukas išnaudojusių dvasininkų ir savo pareigos tinkamai neatlikusių vyskupų, įsakmiu nurodymu buvo liepta nebalsuoti dėl vietinių sprendimų veiksmų plano priėmimo. Taip Vatikanas dramatiškai sustiprino vasarį vyksiančio susitikimo sprendimų svorį, į kurį popiežius Pranciškus vyskupus sukvietė diskutuoti apie krizę globalioje perspektyvoje. Klausimas, kaip amerikiečių sprendimas imtis veiksmų būtų sutrukdęs Romoje vasarį vyksiančioms diskusijoms – toks buvo keistas Vatikano paaiškinimas dėl draudimo priimti bet kokius sprendimus – lieka atviras. Dabar svarbiausia teisingai apibrėžti klausimus ir problemas, kurias šis susirinkimas spręs. Kadangi yra nemalonių ženklų, rodančių, kad Tie, Kurie Tiesiog Vis Dar To Nesupranta, taip ir liko nesusipratę, norėčiau pažymėti keletą pavojų, kurių vasario susitikime reikėtų išvengti.
Pagrindine krizės priežastimi negalima paversti „klerikalizmo“. Jei „klerikalizmas“ reiškia nedorą ir nesąžiningą įtakos, kurią kunigai turi dėl savo einamų pareigų, prieš jaunus žmones panaudojimą, tuomet „klerikalizmas“ buvo ir yra svarbi jaunimo, ypač jautraus dvasininkų įtakai, seksualinio išnaudojimo problemos dalis. Jei „klerikalizmas“ reiškia, kad kai kurie vyskupai, susidūrę su kunigų seksualinu išnaudojimu, į problemą reagavo kaip biurokratiški krizių sprendimo vadybininkai, o ne savo bandą saugantys ganytojai, tuomet „klerikalizmas“ – tikrai vienas iš veiksnių seksualinio išnaudojimo krizėje Čilėje, Airijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje ir McCarricko (ir kitų) atveju Jungtinėse Valstijose. Vis dėlto yra daugybė kitų šią krizę sukėlusių priežasčių. Ir „klerikalizmas“ negali būti vienintelė visiems be išimties taikoma diagnozė ar manevras, padedantis nežiūrėti į pagrindines priežastis, tokias kaip ištikimybės Bažnyčios mokymui stoka ir seksualinės problemos (homoseksualumas). „Klerikalizmas“ gali palaikyti išnaudojimą dengiančias struktūras, bet jis nėra seksualinio išnaudojimo priežastis.
Krizės apibūdinimas turi atitikti empirinius faktus. „Apsaugoti vaikus“ yra visiškai būtina; tačiau tai nėra rimta situacijos analizė. Mantra, kad visa krizė ir vasario susitikimas vyksta dėl „vaikų apsaugos“, vengiama pripažinti nemalonų faktą, kad Jungtinėse Valstijose ir Vokietijoje (abiem atvejais yra žinoma daugiausia informacijos) didžiąją daugumą kunigams priskiriamo seksualinio išnaudojimo atvejų įvykdė seksualinių sutrikimų turintys kunigai, kurie pasinaudojo paaugliais vaikinais ir jaunais vyrais. Aukų demografijos prasme tai niekada nebuvo „pedofilijos“ krizė, nors pasaulio žiniasklaidos kalboje šie dalykai buvo siejami nuo 2002 metų. Jei Romos susitikimas ignoruos duomenis ir seks medijų „naratyvais“, jis neduos reikalingų rezultatų.
Neignoruoti naikinančio susitaikymo ir nuolaidžiavimo kultūros poveikio. Airijos ir Kvebeko pavyzdžiai rodo, kad seksualinės prievartos atvejai pasirodė dar prieš Antrąjį Vatikano susirinkimą. Vis dėlto duomenys rodo, kad daugiausia seksualinio išnaudojimo atvejų pasitaikė būtent septintajame, aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, kai atitolimas nuo tradicinio katalikiško mokymo dažnai pasitaikydavo tarp kunigų, buvo tyliai palaikomas kai kurių vyskupų ir toleruojamas ramybės išlaikymo vardan. Nuolaidžiavimo ir susitaikymo strategija buvo katastrofiška. Vasario susitikimo planuotojai yra pasakę, kad Bažnyčiai reikia kultūros pasikeitimo. Ar į tai įeina ir nuolaidžiavimo kultūros pasikeitimas, kuris, atrodo, paaštrino daugybę su seksualiniu išnaudojimu susijusių situacijų? Tuomet tegul Romoje susirinkę vyskupai duoda aiškų pareiškimą, kviečiantį ištikimybei Bažnyčios mokymui apie žmogiškos meilės etiką, kaip jis yra pateiktas Katalikų bažnyčios katekizme ir šv. Jono Pauliaus II kūno teologijoje. Ir tegul jie patvirtina, kad ši etika yra kelias į laimę ir žmonių klestėjimą, užuot elgęsi su juo kaip su kilniu, bet nepasiekiamu idealu.
Pamiršti netikrus sprendimus. Kiek kartų girdėjome apie tai, kad Bažnyčios nustatyto celibato reikalavimo panaikinimas sumažintų kunigų, kurie tampa seksualiniais išnaudotojais, skaičių? Tai netiesa. Santuoka nėra nusikaltimų prevencijos programa. Duomenys apie visoje visuomenėje esančias seksualinio išnaudojimo problemas rodo, kad dauguma šio siaubo vyksta būtent šeimose. Celibatas nėra problema. Problema yra veiksmingos formacijos seminarijose trūkumas – reikia išmokti gyventi celibatinėje meilėje dar iki šventimų, o tuomet kunigams būtinas nenutrūkstamas palaikymas ir po jų.
Susilaikyti nuo hierarchijos „kortos”. Remtis pasauliečiais ekspertais nereiškia sumažinti Bažnyčios autoritetą; tai reiškia jį padidinti. Pasauliečių ekspertų įtraukimas į krizės sprendimą yra būtinas norint pažinti tikruosius situacijos faktus ir atstatyti sugriuvusį pasitikėjimą vyskupais ir Vatikanu. JAV vyskupų konferencijos vadovai tai suprato ir dauguma Amerikos vyskupų buvo pasirengę veikti remdamiesi šiuo požiūriu ir imtis rimtų priemonių. Vasario susitikimas apie šias priemones turi būti informuotas. Jame taip pat turėtų įvykti situacijos analizė – kokie Romos autokratijos veiksmai blogą situaciją pavertė dar blogesne.
Georgas Weigelis, žurnalas „First Things“
