2011 m. vasarį „Washington Post“ publikavo visuomenės apklausą, kurioje respondentų prašė įvertinti JAV ekonomiką. Nors juodaodžių ir lotynoamerikiečių šeimoms Didžioji recesija smarkiai pakenkė, niūriausiai savo ekonomines perspektyvas vertino aukštojo išsilavinimo neturintys baltaodžiai vyrai. Būtent tie vyrai kažkada buvo mūsų šalies ekonomikos stuburas, tačiau dabar daugiau nei pusė jų sako, jog Amerikos geriausios dienos yra praeityje, o 43 proc. – kad „sunkus darbas ir ryžtas negarantuoja sėkmės“.
Ši apklausa atrodo ypač reikšminga dabartiniame kontekste, kai „aukštojo išsilavinimo neturintys baltaodžiai vyrai“ tapo pagrindine neįtikėtinai stiprios Donaldo Trumpo rėmėjų koalicijos pagrindu. Ši parama pademonstruoja mums prarastą vyrų kartą, įsiutintą tokios ekonomikos, kurioje aukštojo mokslo diplomas yra viena iš nedaugelio mums likusių gelbėjimo valčių.
Tačiau jeigu pastovus ir gerai apmokamas darbas gali būti vadinamas raktu į žmogaus ekonominį pasitenkinimą, tuomet turime priežasčių nerimauti ir dėl ateinančios kartos. Nuo 2000 m. darbo rinkoje pastebima nauja tendencija: aukštojo išsilavinimo neturinčių vyrų dalyvavimas joje smunka greičiau nei bet kurios kitos demografinės grupės. Nuo naujojo tūkstantmečio pradžios dalyvavimo darbo rinkoje lygis tarp 16-24 m. amžiaus asmenų, turinčių tik vidurinį išsilavinimą, nukrito 10 proc. iki maždaug 70 proc., o tarp tų, kurie neturi net vidurinio išsilavinimo, jis nukrito 20 proc., iki 30 proc. Žinoma, dalį to kritimo galima priskirti padidėjusiam mokymosi aukštosiose mokyklose lygiui, bet ne visą. Net devyni procentai 20-24 m. amžiaus amerikiečių vyrų nesimoko, nedirba, nelanko jokių profesinių kursų.
Tad kur gi visi tie jauni žmonės gyvena? Ką jie veikia ištisą dieną? Atsakymas į pirmą klausimą paprastas: jie gyvena kartu su tėvais. Pirmą kartą nuo bent jau 1940-ųjų, jauni vyrai yra labiau linkę gyventi su savo tėvais negu su romantiniais partneriais. 2014 m. net 35 proc. 18-34 m. amžiaus jaunuolių gyveno su savo tėvais, palyginus su vos 28 proc., kurie gyveno su sutuoktiniais. Ir juos pasilikti tėvų lizdelyje priverčia toli gražu ne vien tik mokslų kainos ar studentiškų paskolų naštos – aukštojo išsilavinimo neturintys jauni vyrai yra labiausiai linkusi gyventi su tėvais demografinė grupė.
Kur kas įdomesnis atsakymas į tai, ką jie visą dieną veikia. Į jį atsakyti pabandęs Čikagos universiteto ekonomistas Erikas Hurstas sako, kad aukštojo išsilavinimo neturintys ir nedirbantys vyrai savo dienas leidžia prie ekranų. Štai kaip jis aiškina situaciją: „2000-aisiais jaunų žmonių su viduriniu ar nebaigtu aukštuoju išsilavinimu įdarbinimo lygiai smarkiai nukrito – labiau nei bet kurios kitos demografinės grupės. Mes padarėme išvadą, kad jie nesimoko ir nekeičia karjeros krypties, tad ką gi jie veikia visą tą laisvą laiką? Dirbant praleidžiamas valandas jų atveju keičia pramogoms skiriamas laikas. 75 proc. to laiko patenka į vieną kategoriją – kompiuterinių žaidimų.“
Atskirti nuo darbo rinkos, neturintys nei aukštojo išsilavinimo, nei nuolatinio darbo, tie jauni vyrai praktiškai neturi pajamų. Tačiau technologijų revoliucija leidžia jiems paskęsti savo išmaniuosiuose telefonuose, kompiuteriuose, televizijoje ar kompiuterinių žaidimų pasaulyje. Dabar pramogos yra pakankamai pigios, kad jiems nereikėtų dirbti.
2014 m. net 35 proc. 18-34 m. amžiaus jaunuolių gyveno su savo tėvais, palyginus su vos 28 proc., kurie gyveno su sutuoktiniais. Ir juos pasilikti tėvų lizdelyje priverčia toli gražu ne vien tik mokslų kainos ar studentiškų paskolų naštos – aukštojo išsilavinimo neturintys jauni vyrai yra labiausiai linkusi gyventi su tėvais demografinė grupė.
Ir jie visai dėl to neliūdi, pabrėžia Hurstas: „Jų laimės rodikliai iš tiesų yra aukštesni lyginant su jų dirbančiais bendraamžiais.“ Trumpai tariant, nedarbas visai nepaverčia tų žmonių amžinai besibėdavojančiais surūgėliais.
Vis tik svarbu atkreipti dėmesį, kad nors nebrangios pramogos patenkina mažiau įgūdžių ir išsilavinimo turinčius jaunuolius duotuoju laikotarpiu, jos taip pat atitolina juos nuo tų dalykų, kurie, pasak daugybės psichologinių tyrimų, teikia laimę vidutiniame amžiuje – karjeros, šeimos, pasiekimo jausmo. Problema ta, kad laimingi 20-mečiai galiausiai taps mažiau laimingais 30-mečiais ir nelaimingais 40-mečiais: mažiau linkusiais turėti šeimą ir labiau linkusiais gyventi skurde.
Jeigu tie vyrai ir palaikys kokį nors politinį judėjimą, jis greičiausiai neatrodys panašus į šiandienos trumpistų koaliciją. Juk Trumpą remia daugiausia baltaodžiai vyrai, kai daugybė bedarbių jaunuolių yra juodaodžiai ar lotynoamerikiečiai. Bet galime kai ko iš šio rinkimų ciklo pasimokyti: kultūrinė izoliacija ir ekonominiai sunkumai yra labai nenuspėjamos bombos ingredientai, galinčios sprogti bet kurią akimirką.
