Jėzaus įžengimo į dangų iškilmė (Šeštinės) kai ką gali klaidinti. Todėl svarbu gerai įsiklausyti ir apmąstyti tuo metu Jėzaus pasakytus žodžius. Atsiskyrimas įvyko ant kalno, tačiau tai nebuvo Jėzaus įsėdimas į kosminį laivą ir išvykimas į kitą pasaulį. Klaidinga būtų galvoti, jog Jėzus iškeliaudamas paliko mus vienus likimo valiai. Įsiklausykime šia proga Jėzaus pasakytų žodžių: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Jėzus čia pabrėžia ne atsiskyrimą nuo visų ir palikimą, bet apie buvimą visur su mumis visais.
Simboliškai nurodyta Jėzaus su apaštalais susitikimo vieta – ant kalno. Biblijoje kalnas yra simbolinė Dievo apsireiškimo ir susitikimo su Dievu vieta. Iš aukštai atsiveria plačiausi horizontai, begaliniai toliai. Ant Sinajaus kalno Mozė sutiko Dievą. Nuostabūs palaiminimai – nuo Palaiminimų kalno (Mt 5, 1). Atsimainymo kalnas (Mt 17, 1), Jėzaus kopimas į kalną maldai, duonos padauginimo kalnas. Tai tarsi pakvietimas visų ir kiekvieno – nepasilikti dauboje, kasdienybėje. Palypėti laikas nuo laiko aukščiau, kad iš kitos perspektyvos pažvelgtum į save ir pamatytum kasdienybę. Pabuvimas ant kalno, atsiskyrimas nors ir laikinai nuo kasdienybės, leidžia susitikti su Dievu ir kitokiu žvilgsniu pažvelgti į mus supantį pasaulį.
Tiesa, nors mokiniai pamatę Jėzų parpuolė ant žemės, „tačiau kai kurie dar abejojo“ (Mt 28, 17). Tai liudija, kad įrodymai ir faktai negali priversti tikėti, jie gali tik padėti. Ir šių dienų pasaulyje žmonių širdyse pagarbinimas ir abejonė eina greta. Mus gali stebinti, kad taip buvo ir apaštalų širdyse. Taigi, net ir ant kalno arba maldoje gali kilti abejonių, tačiau Viešpaties pagarbinimas jau yra pergalės prieš abejonę ženklas.
Apaštalams išėjo į naudą nematyti Jėzaus kūno akimis. Tas žmogiškosios Kristaus prigimties pasislėpimas yra ir mums labai naudingas. Tai – proga gyventi grynu tikėjimu, kurį Išganytojas laimino sakydamas: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29). Esame laiminami visi, kurie turime dar sunkesnių išbandymų. Juk mes nė vienas dar nematėme kūniškomis akimis Jėzaus, bet vis tiek Jį tikime ir ištveriame išbandymus. Ar tai iš mūsų pačių kylanti vidinė galia?
Šios dienos Evangelija duoda šviesos, kai sutikęs mokinius ir matydamas kai kuriuos dar abejojančius „Jėzus prabilo: man duota visa valdžia danguje ir žemėje. aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Regimai Jėzus palieka šį pasaulį, tačiau lieka su mumis neregimu būdu. Tas pasilikimas iki pasaulio pabaigos liudija Jėzaus buvimą visoje žemėje ir visais laikais. Galime matyti, kaip išsipildo pranašo žodžiai paskelbti Juozapui: „Jis vadinsis Emanuelis, tai reiškia „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23). Taigi, Dievas yra su mumis per visas dienas ir kiekvieną akimirką.
Ortodoksų kunigas Aleksandras Menis yra pasakęs, kad „visos religijos – tai laiptai, kuriuos žmogus stato, idant pasiektų dangų, tačiau krikščionybė – laiptai, kuriais Dievas nusileidžia iš dangaus į žemę, ir tais laiptais pas mus ateina Kristus“. Po prisikėlimo Jis drąsina visus sakydamas: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 18). Siųsdamas mokinius, Jėzus paveda jiems ne tik perteikti Jo mokymą, bet ir padėti užmegzti asmeninį ryšį su Mokytoju. Šis kvietimas skirtas visiems – tau ir man.
T. Algis Baniulis SJ,
Palaimintojo Jurgio Matulaičio Lietuvių Katalikų Misija
