JAV vertina, kad Baltijos šalys labiau rūpinasi savo saugumu ir remia amerikiečių poziciją konflikte su Iranu. Tačiau Europa per lėtai reaguoja į besikeičiančią saugumo situaciją pasaulyje ir tai kelia grėsmę, kad tuo pasinaudos priešiškai nusiteikusios valstybės. Todėl dabar JAV stengiasi užtikrinti, kad konflikto atveju išliktų patyrusi kuo mažesnius nuostolius. Tai išskirtiniame interviu LRT.lt sako Ronaldo Reagano instituto Vašingtone vadovas Rogeris Zakheimas.

Anot kasmetiniame „Sniego susitikime“ Lietuvoje dalyvaujančio eksperto, JAV siekia užtikrinti, kad visuose regionuose veiktų kartu su sąjungininkais ir draugais. Todėl dabar siekiama formalizuoti jau esančias koalicijas.

„Turime NATO sąjungininkus, su kuriais kovojome konfliktuose. Tad norime kartu su sąjungininkais dirbti užkertant kelią konfliktams ir atgrasant, šiuo atveju, Iraną“, – sako Zakheimas.

– Ar JAV pasigenda Europos valstybių paramos santykiuose su Iranu?

– Viskas skiriasi nuo sostinės, apie kurią kalbame. Nėra jokios formalios NATO reakcijos, todėl, kalbant apie Artimuosius Rytus, viskas priklauso nuo kiekvienos sostinės. Kaip ir galima tikėtis iš tokio įvairialypio ir gyvo Aljanso, reakcijos tai atspindėjo.

Kiek žinau, mūsų draugai ir sąjungininkai Baltijos šalyse remia JAV poziciją ir vertinimą dėl Irano piktybinės veiklos ir poreikį atstatyti atgrasymą. Šiuo atveju, būtinybę imtis veiksmų nusitaikant į Soleimani.

JAV parama Baltijos šalims, ir ypač bendras požiūris į Europos saugumą, yra nuoseklus keičiantis JAV prezidentų administracijoms. Europos saugumo iniciatyva prasidėjo prezidento Obamos administracijos metu ir tai viena iš vietų, kur matėme gerą tęstinumą. Tai turi tęstis ir augti.

– O kiek pasikeitė pati JAV nacionalinio saugumo strategija?

– Ji pasikeitė dramatiškai. Kas liečia Europą, ji suartikuliavo tai, kas vyksta ir viską konceptualizavo. Kalbant apie JAV pajėgas, nurodoma, kad tai negali būti tik įgula kažkur Vokietijoje, bet kariai turi būti paskirstyti ir pertvarkyti reaguojant į grėsmes ir pasikeitusias galimybes Rusijos pusėje.

Prioritetai, išreikšti nacionalinio saugumo strategijoje, atsirado matant didžiųjų galių varžybas, o jos anksčiau nebuvo suformuotos tokiais aiškiais terminais.

Kitas pokytis strategijoje – didžiųjų galių varžybos neapsiriboja tik Rusija ir Europa, bet akivaizdu, kad dramatiškas pokytis buvo ir Kinijos įvardinimas.

– Ar JAV, teikdamos didesnį dėmesį Kinijai tikisi, kad Europa pasirūpins savo saugumu ir parems amerikiečius Ramiojo vandenyno regione?

– Taip. Bet ne tokiu būdu, lyg JAV neteiktų prioriteto Europai. Ar dalintų Europos sąjungininkams neįgyvendinamus reikalavimus.

Reagano institutas Vašingtone, kuriam vadovauju, atliko JAV gyventojų apklausą. Klausėme, ar remiate NATO? Gavome pribloškiančius paramos skaičius, vyresni žmonės, jaunesni, iš įvairių kultūrinių, religinių aplinkų. Taip pat klausėme, ar norite, kad mūsų sąjungininkai darytų daugiau ir prisidėtų daugiau? Atsakymas – taip.

Taigi, gali visiškai remti NATO ir kartu norėti, kad mūsų NATO sąjungininkai darytų daugiau resursų atžvilgiu, skiriant 2 proc. BVP gynybai. Ir kartu remtų noru investuoti į savo kariuomenes ir taip stiprinti Europos saugumą.

– Ar Baltijos šalys daro pakankamai?

– Baltijos šalys juda teisinga kryptimi, tikimės, kad kitos šalys seks šiuo keliu. Problema kyla tada, kai kažkas sako, kad įsipareigoja skirti gynybai 2 proc., pavyzdžiui, 2030-aisiais. Tačiau matėme, ir aš nesiekiu pašiepti, kaip dramatiškai saugumo situacija gali pasikeisti per dešimtmetį.

Dirbau Pentagone, kai Rusija įsiveržė į Sakartvelą. Mačiau, kaip greitai rusai atvyko ir okupavo Pietų Osetiją ir Abchaziją. Ir tada vėl po 6 metų turime Krymą.

Kai grėsmės nėra pripažįstamos ir nėra investuojama į atgrasymo atstatymą, šie dalykai nutiks. Jei nori, kad jie liautųsi, kad tu galėtum atgrasyti, tu turi pakeisti elgesį. Todėl NATO ir sąjungininkams išlaikyti tokį patį elgesį, kokį išlaikė nuo 1989 iki 2009 metų, yra klaida.

– Ar grėsmių pripažinimas keičiasi Europoje?

– Be abejonės. Deja, tikiesi, kad grėsmių pripažinimas įvyks prieš invaziją ir okupaciją, ir karą. Bet Europos atveju, prireikė 2 invazijų, ir okupacijų, ir vieno karo.

– Šiais metais vyks „Defender 2020“ pratybos. Ar JAV ir sąjungininkų kariuomenės yra pasirengusios reaguoti ir turi tinkamus tai padaryti įrankius?

– Dabar esame ten, kur to reikalauja strategija. Mums reikia šių pajėgumų, jei norime atgrasyti Rusiją – turime demonstruoti šią galimybę. Bet kartu įgyvendiname strategiją, todėl investuojame ir modernizuojame pajėgumus, kad pratybos taptų dar tikslesnės ateityje.

Bet svarbiau jau mano anksčiau minėtas dalykas – kad mums reikia įvertinti, jog dalykai gali keistis greitai. Jei mes negalėsime to išspręsti, tuo pasinaudos kiti. Ir Rusija tai jau padarė.

– Ar Vakarai įveiks naujas geopolitines kliūtis?

– Aš optimistas. Manau, kad JAV vis labiau susikoncentruoja, ir Aljansas daro tą patį.

Mes turime ir toliau užtikrinti, kad tai, kas vyksta rytiniame NATO pakraštyje, nebūtų užmiršta vakarinėje dalyje. Mūsų Baltijos draugai turi tą omenyje. Ir, manau, mūsų nacionalinio saugumo strategija tai išryškino.

Nėra abejonės dėl šios JAV administracijos politikos Rusijos ir Europos saugumo atžvilgiais. Galimybės ir sustiprintas buvimas, pasidalinimas, investicijos, visi šie dalykai buvo pakeisti reaguojant į tikrosios grėsmės pripažinimą.