Nors 1940 metais gimę amerikiečiai sulaukę pilnametystės uždirbo daugiau negu jų tėvai, tuo pačiu gali pasigirti mažiau nei pusė 1985 metais gimusių šalies gyventojų. Vienas iš penkių amerikiečių dirba ne pilno etato darbą, o du trečdaliai gyvena „nuo algos iki algos“. Dauguma amerikiečių dirba daug daugiau negu tekdavo dirbti jų tėvams ir daug rečiau gali pasimėgauti atostogomis ar darbą praleisti dėl ligos.

Taip pat vis labiau didėja skirtumas tarp turtingiausių ir likusių šalies gyventojų gyvenimo trukmės. Vis didesnis skaičius amerikiečių kenčia nuo opoidų priklausomybės, lėtinės kepenų cirozės, apsinuodijimų ir perdozavimų narkotinėmis medžiagomis.

Dažniausias viso to paaiškinimas – kad dauguma Amerikos darbuotojų nėra „verti“ tiek daug, kiek jie buvo verti prieš skaitmeninių technologijų ir globalizacijos amžių. Dėl šios priežasties jie dabar turi susitaikyti su mažesniais atlyginimais ir mažesniu saugumu.

Paistalai.

Tai nepaaiškina, kodėl tas pats nevyksta kitose šalyse, kurių ekonomika yra lygiai taip pat išvystyta kaip mūsų. Tai taip pat nepaaiškina, kodėl įmonių vadovų ir savininkų atlyginimai šiuo metu yra 300 kartų didesni nei vidutinio darbuotojo, kai prieš 40 metų vadovai uždirbo 20 kartų daugiau. Tai taip pat neatsako į klausimą, kodėl Volstrito senbuviai, kurie 1950-1960 metais uždirbo labai kuklias sumas, šiuo metu gauna milijoninius atlyginimus.

Jeigu manysime, kad viskas yra dėl to, kad darbuotojai nebėra tiek daug „verti“, visiškai pražiopsosime turtuolių sugebėjimą išnaudoti sistemą savo naudai – prekybos sąjungų naikinimą, etatų mažinimą, laikinų darbininkų samdymą ir rinkos monopolizavimą.

Amerikos ekonominis ir politinis elitas galėjo padėti darbininkams. Jie galėjo gerinti švietimo sistemą, rengti kokybiškesnius apmokymus, didinti atlyginimus, gerinti viešojo susisiekimo sistemą, plėsti nedarbingumo draudimo programą. Jie galėjo stengtis sukurti nemokamą sveikatos apsaugos sistemą.

Visa tai galėjo būti padaryta, jeigu jie būtų stengęsi mokėti didesnius mokesčius. Tačiau viskas, ką jie darė, buvo priešinga – jie leido vis daugiau pinigų, kad įgytų kuo daugiau galios ir dar daugiau pinigų bei pranašumo. Dėl viso to visuomenė nebepasitiki nei viena šalies institucija.

1964 metais daugiau nei 60 procentų amerikiečių manė, kad vyriausybė „dirba jų naudai“ ir tik 29 procentai galvojo, kad vyriausybė „dirba tik sau ir suinteresuotų asmenų naudai“. Šiomis dienomis viskas yra atvirkščiai – 76 procentai gyventojų tiki, kad vyriausybė dirba „kelių suinteresuotų asmenų labui“ ir vos 19 procentų gali pasakyti, kad vyriausybė „dirba paprastų amerikiečių naudai“. 1960 metais dauguma amerikiečių galėjo tvirtai pasakyti, kad pasitiki didžiausiomis šalies kompanijomis, bankais ir finansinėmis institucijomis. Šiandien šiomis įstaigomis pasitiki vienas iš dešimties.

Pirmus septynis savo kadencijos mėnesius Trumpas nepadarė nieko Amerikos darbininkų labui. Iš tiesų, jo bandymas „pagerinti“ Prieinamos sveikatos apsaugos įstatymą, Darbo departamento nuostatų, pagal kuriuos viršvalandžiai yra apmokami didesniu tarifu, pertvarkymas bei mokesčių mažinimas turtingiesiems ir didžiosioms kompanijoms tik dar labiau blogina JAV darbininkų padėtį.

Deja, būtent dėl šių darbuotojų pykčio ir nepasitikėjimo Trumpas ir tapo prezidentu.

„Vyriausybė apsaugojo save, bet ne mūsų šalies piliečius. Jų pergalės nebuvo jūsų pergalės. Jų triumfas nebuvo jūsų triumfas“, – kalbėjo Trumpas per savo inauguraciją.

Jis buvo teisus. Dabar visi dėl to kenčiame.