Nors yra žmonių, teigiančių, kad Jėzus yra tiesiog simbolis, o ne reali istorinė figūra, iš tiesų egzistuoja daugybė rašytinių įrodymų, kad šis žmogus tikrai gyveno prieš 2 000 metų. Panagrinėkime dažniausiai užduodamus klausimus apie Jėzų Kristų.
Iš kur mes žinome, ar Jėzus tikrai gyveno?
Istoriniai Jėzaus iš Nazareto gyvenimo įrodymai yra seniai ištyrinėti ir plačiai žinomi. Per kelis savo gyvenimo dešimtmečius jis yra minimas tiek žydų, tiek romėnų istorikų, o taip pat pasirodo dešimtyse krikščioniškų raštų. Palyginimui, legendinis Anglijos karalius Artūras, kuris neva gyveno maždaug 500-aisiais mūsų eros metais, nėra minimas jokiuose istoriniuose tų laikų šaltiniuose, o pirmą kartą pasirodo tik praėjus keliems šimtams metų nuo to laiko, kai esą gyveno. Jėzaus egzistavimo įrodymai neapsiriboja vien tik vėlesniais padavimais, kaip karaliaus Artūro atveju.
Ką skelbia krikščioniškieji raštai?
Šie įrodymai yra vertingi tuo, kad yra ir ankstyvi, ir gana detalūs. Pirmieji krikščioniškieji raštai apie Jėzų yra Šv. Pauliaus laiškai, ir akademikai sutinka, kad ankstyviausieji iš jų buvo parašyti vėliausiai per 25-metį nuo Kristaus mirties. Tuo tarpu detalūs Jėzaus biografijos aprašymai Naujojo Testamento evangelijose yra datuojami praėjus maždaug 40 metų po jo mirties. Visi jie priklauso skirtingiems jo gyvenimo liudininkams ir atitinka I-ojo amžiaus Palestinos kultūrą ir geografiją.
Ką apie Jėzų kalba kitų tikėjimų rašytojai?
Kiek žinoma, pirmasis ne krikščionis rašytojas, paminėjęs Jėzų, buvo žydų istorikas Flavijus Juozapas, kuris parašė judaizmo istoriją maždaug 93-aisiais mūsų eros metais. Jis savo raštuose apie Jėzų kalba du kartus. Vienas iš jų yra vertinamas prieštaringai, nes yra manoma, kad tą nuorodą vėliau pakeitė krikščionių perrašinėtojai (greičiausiai pakeitę neigiamą Juozapo istorijos apie Jėzų aprašymą į labiau teigiamą), tačiau dėl antrojo neabejojama – tai yra nuoroda į Jokūbą, „Jėzaus, taip vadinamojo Kristaus“, brolį.
Maždaug po 20 metų Jėzus paminimas kituose raštuose, priklausiusiuose romėnų politikams Plinijui ir Tacitui, kurie užėmė itin aukštas pareigas II-ojo amžiaus Romos imperijoje. Iš Tacito sužinome, kad Jėzus buvo nuteistas mirti, kai Poncijus Pilotas buvo Romos prefektas Judėjoje (26-36 mūsų eros metai), o Tiberijus buvo imperatorius (14-37 mūsų eros metai) – šios datos atitinka evangelijose išdėstytą laiko liniją. Tuo tarpu Plinijus rašo, kad, kai jis buvo šiaurinės Turkijos gubernatorius, krikščionys garbino Kristų kaip Dievą. Nė vienas iš jų nebuvo krikščionis – Plinijus rašė apie jų „buką užsispyrimą“, o Tacitas jų religiją vadino „destruktyviu prietaru“.
Ar senovėje buvo diskutuojama apie Jėzaus egzistavimą?
Įdomu tai, kad senovės pasaulyje niekada nebuvo abejojama dėl to, ar Jėzus iš Nazareto buvo istorinė figūra. Nors ankstyviausioje žydų rabinų literatūroje Jėzus yra vadinamas nesantuokiniu Marijos ir „burtininko“ vaiku, o pagonių satyrikas Lukianas bei filosofas Celsijus jį laikė apsimetėliu, istoriniuose šaltiniuose nėra išlikusių jokių įrodymų, kad kas nors būtų abejojęs, ar Jėzus apskritai egzistavo.
Ar yra kokių nors archeologinių įrodymų?
Galbūt labiausiai visuotines abejones dėl Jėzaus egzistavimo paskatino tam tikri archeologiniai neatitikimai. Pavyzdžiui, neseniai pasirodė pranešimų, kad Jėzus buvo Kleopatros proanūkis, mat buvo rasta senovinių monetų, neva vaizduojančių Jėzų su erškėčių vainiku, o taip pat nemąžta susidomėjimas Turino drobule, į kurią po mirties buvo susuptas Jėzaus kūnas. Popiežius Benediktas XVI yra sakęs, kad tai yra dalykas, „kurio nesugebėtų sukurti jokio žmogaus rankos“, ir pavadinęs drobulę „Šventojo Šeštadienio ikona“. Vis dėlto, būtų sunku rasti istorikų, kurie tokius daiktus laikytų rimtais archeologiniais įrodymais, o geriausiais Jėzaus egzistavimo šaltiniais šiandien yra laikomi krikščionių, žydų ir romėnų raštai.
