Popiežiškojo Grigaliaus universiteto Tarpreliginių studijų centras jau prieš kurį laiką pradėjo rengti savaitės trukmės kursus, kurių tematika – dialogas su Azijos religijomis, ypač su islamu. Kursai skirti visų pirma sielovadininkams, dėstytojams, ugdytojams. Kursams apie islamą vadovauja du plačiai žinomi krikščionybės ir islamo santykius tyrinėjantys jėzuitai prancūzas t. Laurent Basanese SJ ir egiptietis t. Samir Khalil Samir SJ. Ką tik praėjusią savaitę, nuo lapkričio 21 iki 26 d., vykusių kursų tema: „Islamas ir krikščionybė šių dienų pasaulyje. Moraliniai, juridiniai, teologiniai ir politiniai iššūkiai, kuriuos islamas meta dvidešimt pirmojo amžiaus visuomenėms“. Tarp dešimties dalyvių buvo ir Panevėžio vyskupijos kunigas, nuo seno Vatikano radijo bendradarbis, Algirdas Dauknys.
Profesorius jėzuitas L. Basanese jau šešti metai dėsto Grigaliaus universitete. Jis yra baigęs studijas Grigaliaus universitete, Paryžiuje, po to – orientalistiką, gyvenęs Sirijoje. Jis sukūrė tokių sesijų formatą. Šie kursai vyksta Misiologijos katedroje, bet yra visiškai savarankiški. Šią savaitę mes studijavome pirmiausia islamo istoriją, atsiradimo aplinkybes. Tuo metu Arabų pusiasalis juk buvo visiškai krikščioniškas, tik gal nebuvo katalikiškas šių dienų prasme. Dabar mes jau suprantame ir klasifikuojame – tai Nestrojaus klaidos, tai arijonų klaidos, tai monofizitai ar dar kažkas. O ten tuo metu buvo paprasčiausiai krikščionys. Tie žmonės nebuvo baigę ypatingų mokslų. Jie atrado Kristų ir priėmė jį, taip kaip sakoma Evangelijoje. O tos sąvokos vėliau buvo sukurtos, pasitelkus graikiškąją filosofiją. Tad pirmas kursų etapas buvo iš esmės susipažinti su aplinkybėmis, kuriomis pasirodė pranašas Mahometas ir kaip jis perėmė tiek žydiškus, tiek krikščioniškus šaltinius; Korano formavimosi etapai; po to kalifatai ir jų įtakos; kaip atsirado Korano kanonas; Kristus ir Marija Korane; tam tikros apsigynimo galimybės. Antroji sura, rodos 154 eilutė, labai aiškiai sako, kad negali būti prievartos religijos klausimais. Mahometas labai aiškiai pasisako. Ir tai yra vėlyvuoju Medinos laikotarpiu. Prarasti žmonės paprastai nežino šių eilučių. Teologinių interpretacijų turėtų rimtai imtis imamai.
– Iš kur susidomėjimas šia tematika? Kas Panevėžio vyskupijos kunigą paskatino domėtis krikščionybės ir islamo santykiais?
Nežinau ar galiu taip sakyti, nes gali „eretiškai“ nuskambėti, bet jėzuitai mane „sugadino“. Apsigyniau licenciatą Briuselyje ir turėjau labai puikius profesorius – aa. Edouardą Herrą, Abert’ą Chapelle‘į (kartu su Christophe‘u Schoenbornu rašiusį Katekizmo moralinę dalį), Bernard‘ą Pottier ir daugelį kitų. Jie sakė: vyrai, kas galite, bandykite nagrinėti tą temą, nes būsimas dialogas – konfliktas, kurį galima paversti dialogu – bus su islamu.
– Kiek ši tematika šiandien gali būti aktuali Lietuvoje?
Mes gyvename kaip inkubatoriuje. Apsistatę tvoromis galvojame, kad niekas aplinkui nevyksta. Labai gaila, kad universitetai šią tematiką apleidžia. Anksčiau buvo ir Kaune rimtos arabistikos studijos, bent jau kalba ir arabų kultūra. Dabar, kur jos? Aš negirdėjau. Vilniuje taip pat. Kalbėjau su knygynu, rimtu akademiniu knygynu. Vieną kartą matau visai nebloga arabų – anglų kalbų žodyną. Sako: gerai, pasiimk, nes matau, kad tau reikia. Įsivaizduoji – universitetui nebereikia šios knygos! Gyvename užsimerkę. Visiškai į tai neinvestuojama. Ir vieną dieną pasijusime labai dideliame akligatvyje. Jeigu mes nieko nežinosime ir statysime sienas, tai tas dar labiau radikalizuos. Musulmonai beldžiasi į krikščionių duris, į bažnyčias. Koks bus mūsų atsakas? Taip yra Prancūzijoje, Ispanijoje, gal dar ne Lietuvoje. Bet ir Lietuvoje toks susitikimas neišvengiamas. Mes turime surasti kelius kalbėtis su tais, kurie nori kalbėtis. Manau, kad yra pakankamai daug atvirų ir šviesų žmonių, kurie prisidės prie viltingesnio pasaulio, kad mūsų per daug neišgąsdintų tie visi nevilties ženklai.
