Artėjant Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos 90-mečiui, apie bažnyčią, JAV etninių bažnyčių politiką ir kapitalistinio pasaulio žmonių tikėjimą bei dvasingumo paieškas kalbamės su parapijos klebonu Jauniumi Kelpšu.
- Jau ne vienerius metus esate Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonas. Šiais metais parapija švenčia 90-ties metų jubiliejų. Kokiomis nuotaikomis gyvenate?
- Aš čia esu 7-eri metai, 3-jus iš jų buvau administratorius, 4-erius - klebonas. Trumpai paaiškinsiu: pirmiausiai bažnyčia paskiria tam tikrą kandidatą administratoriumi, stebi, ar jis susitvarko su jam paskirtomis užduotimis, jei taip - administratorius 6-iems metams paskiriamas klebonu. Taigi, šioje parapijoje esu 7 metai, iki klebono kadencijos pabaigos liko 3 metai, vėliau, pagal taisykles, bus klausiama, ar dar noriu pasilikti klebono pareigose ir panašiai.
Nors čia aš 7-eri metai, man sunku pasakyti, kokia čia vyrauja nuotaika. Kai dar buvau Brighton Park bažnyčios klebonas, bendravome su čia dirbusiais kunigais, kun. Rimvydu, kitais, esu čia vedęs rekolekcijas, prieš tai nemažai porų sutuokęs ir krikštijęs vaikų. Sunku būtų palyginti tą 90-ties metų jubiliejų. Jei lygintumėme su žmogaus amžiumi, tai 90 metų parapijai nėra daug, žmogui - tai jau brandus amžius. Lyginant su Europos parapijomis, tai ši parapija yra ne tokia ir sena. Čia Čikagoje 100 metų yra šventusios ne viena parapija, taigi galime laikyti, jog jos nėra senos. Iš kitos pusės, jei įvertintumėme, jog pati Amerika yra jaunas žemynas, tai natūralu, jog ir parapijos - jaunos.
Kalbant apie Šv. mergelės Marijos Gimimo parapiją, tai prieš 30 metų čia gyveno labai daug tikinčiųjų parapijiečių, dabar jų liko vos 0,1 proc. Tik kelios parapijiečių šeimos yra likusios čia gyventi, visi kiti - atvažiuojantys. Senesnės kartos lietuviai išsikėlė į Oak Lawn, Orland Park rajonus. Atvažiuojantys parapijiečiai - tai daugiausiai 15-20 mylių atstumu gyvenantys lietuviai atvykstantys savaitgalio pamaldoms ar kažkokioms šventėms. Galima sakyti, kad mūsų parapija yra senesnės kartos, tiksliau, turime senesnę ir jaunąją kartą, nėra viduriniosios kartos parapijiečių. Situacija tokia, kad vyresnės kartos lietuviai miršta, jų lieka vis mažiau, dauguma jų užaugusių vaikų išvažiuoja į kitus miestus, persikelia į kitus rajonus, natūraliai pakeičia parapijas, jaunoji karta - suprantat jų užimtumą, jie dažniausiai atvyksta tik per šventes. Turime kokius 600 registruotų parapijiečių šeimų, kurių lankomumas pavienis. Taigi, esame tokia parapija, kurias jau būtų galima uždaryti. Truputį motyvuoja tai, kad ši parapija yra etninė, taigi stengiamės kaip įmanoma išlaikyti ją kaip lietuvių kultūros, dvasingumo centrą.
- Turbūt tai būtų pagrindinis iššūkis, su kuriuo susidūrėte per paskutinius savo darbo metus. Kokias dar problemas teko spręsti?
- Taip, kitas iššūkis, su kuriuo teko susidurti, tai yra gražūs, bet, deja, senstantys pastatai. Tai yra ne tik bažnyčia, tačiau ir vienuolėms seselėms pastatytas gyvenamasis namas, mokykla, kurioje jos ugdydavo jaunąją kartą, perduodavo religinę, tautinę ir kultūrinę dvasią. Nuo 2012 m. mūsų parapijinė katalikiška mokykla dėl lėšų trūkumo yra uždaryta. Nors kardinolas visaip stengėsi plėtoti idėją ir palikti Marquette Park vieną katalikišką mokyklą afroamerikiečiams, problema ta, kad neturtingame rajone augantys ne katalikų vaikai paprasčiausiai neturi finansinių išgalių mokytis tokio pobūdžio mokykloje.
Keturis metus mokyklos salę naudojome įvairiems renginiams - koncertams, švęsdavome įvairias šventes. Visa kita buvo nenaudojama. Dabar nuomojama. Kas blogiausia, tai, kad pastatus yra labai brangu išlaikyti, vien tik bendruomenės nuo nelaimingų atsitikimų ir pastato draudimas per mėnesį kainuoja apie 5 tūkstančių dolerių. Bažnyčia kaip pastatas yra įvertintas 20 milijonų dolerių, natūralu, kad nemažai kainuoja ir draudimai. Kadangi esame išnuomavę pirmosios bažnyčios pastatą, kuriame taip pat įsteigta mokykla, finansiškai mums dabar yra lengviau.
Galima sakyti, kad pradėjau eiti klebono pareigas parapijai netekus daug žmonių, su nemažomis skolomis. Tačiau ieškome įvairių praktiškų būdų, kaip pritraukti daugiau žmonių, ypač jaunimo. Kaip pavyzdys, esame parengę krikšto pamokėles internetu. Nors yra ir kitokių nuomonių - pasisakančių už priverstinį atvykimą - kad būtų kita aplinka, kad apsiprastų, kad nebūtų netikėta bažnyčios aplinka ir pan.
- Kiek kartų man teko lankytis Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje, ji buvo gausi žmonių. Deja, Jūsų pasakojimas atskleidžia visai kitokią situaciją. Ar galėtumėte papasakoti, kokia apskritai yra lietuvių etninių bažnyčių situacija Čikagoje, JAV?
- Kadangi daugelis gyventojų nuo mūsų į rytus yra ne katalikai, o baptistai, natūralu, kad visos tos parapijos išsilaiko sunkiai. Rajonai, kur gyvena meksikiečiai, ar tiksliau sakant, ispanakalbiai katalikai, tos parapijos - visos perpildytos. Pavyzdžiui, Brighton Park parapija. Ten situacija yra gera.
Tačiau žmonių trūkumas parapijose - ne tik lietuvių problema, ji bendra visoms etninėms bažnyčioms. Kai kurie randa sprendimus - išsikelia į užmiestį, sakykime, kaip lenkų bažnyčia. Žinoma, jie yra ir aktyvesni katalikai negu lietuviai. Kasmet spalio mėnesį visos parapijos pildo statistiką, parodančią, kiek parapija yra gyvybinga. Nors mes ją pildome sąžiningai, mūsų parapija laikoma maža, dėl tos priežasties ją yra sunku ir išlaikyti. Mano nuomone, yra daug visko, ko galbūt nereikėtų, bet tai yra. Aš kalbu apie didžiulius draudimus, mokesčius už šildymą. Pastarojo neįmanoma sumažinti, kitaip nusižengtumėme įstatymui, apibrėžiančiam, kokia turi būti temperatūra esant tam tikram žmonių skaičiui.
Žinot, bažnyčios bendruomenes galima būtų palyginti su senstančiu žmogaus kūnu - jie tiesiog vieną dieną neišlaiko ir miršta. Taip ir bendruomenė - jaunoji bendruomenės karta užaugo, jų nepririši, jie išvažinėjo po miestus, valstijas, o kas liko iš senųjų kartos, jie arba mirė, arba vis dar gyvena. Kas gyvena, tai dėl įvairių priežasčių persikėlė - vienus gal išvarė nelabai prašyti kaimynai, kiti pabėgo, dar kiti saugojo savo turtą, kad nenuvertėtų, išsikėlė į kitus rajonus. Tačiau mes esame lietuviai, vis grįžtame, susiburiame, nes jei visi išsibėgiotų ir kažkur kitur pastatytumėme bažnyčią, tai iš karto galėtume uždaryti šitą (Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapiją - red. past.) parapiją. O vis dėlto bažnyčioje sumontuoti brangūs meno kūriniai, pati bažnyčia didinga, graži ir, manau, lietuviai tikrai jau daugiau tokios bažnyčios nepastatys. Nemanau, jog ateityje rasis tokių stiprių bendruomenių kaip iki šiol buvo, nebent pasaulyje įvyktų kažkokios katastrofos, kurios skatintų lietuvius vėl bėgti į JAV.
Kalbant apie bažnyčių uždarymą, tokių pavyzdžių yra, imkim Aušros Vartų bažnyčią Niujorke. Jos situacija tokia, jog lietuvių ten buvo nedaug, susirinkdavo apie 30 žmonių bažnyčios pirmame ar cokoliniame aukšte, pati bažnyčia buvo nedidukė, kompaktiška, tačiau stogas buvo kiauras, lietui lyjant pratekdavo vanduo. Ką galima pasakyti, na, tiesiog neišsilaikė ši bažnyčia.
Apskritai vertinant katalikų bažnyčią, tikėjimą, čia Čikagoje pačių parapijų nemažėja, jos aktyvios, tačiau šiandieną pats valstybės požiūris į katalikybę yra pakitęs. Nors prezidentas Barackas Obama buvo šarmingas, tačiau jo kadencijos metu nebuvo daug kalbama apie katalikybę, bažnyčią ir dvasingumą. Aišku, Amerika deklaravo savo tikėjimą - kiek yra miestų, kurių pavadinimai „Sant“ - San Fransiskas, Los Andželas (Angelų miestas - red. past.), San Antonijus ir kiti. Visi žino, jog egzistuoja katalikybė, prezidentai eina į bažnyčią, tačiau niekas jau nelinki „džiaugsmingų Šv. Kalėdų“, visi sako „Linksmų švenčių“. Aš tikiuosi, Donaldo Trumpo administracija tą požiūrį pakeis. Norėtųsi tokio valstybinio lygio katalikybės, kaip tikrojo Amerikos tikėjimo, propagavimo.
- Ar apskritai reikalinga bažnyčia, maldos namai, kurie anksčiau tarnavo ir kaip kultūriniai bendruomenių centrai, šiuolaikinio kapitalistinio pasaulio piliečiui?
- Šiandien žmonės nėra tokie krikščioniškai motyvuoti, nėra taip stipriai dvasiškai išugdyti. Todėl jie ieško įvairių dvasingumo formų, bando vieną, kitą religiją. Žinoma, viskas gerai, tegu pabando. Anksčiau seselės vienuolės gana griežtai auklėjo mokinius, dėl tos priežasties vaikai, jaunuoliai užaugo labai moralūs.
Man labai patiko Vokietijoje. Dar dirbant Lietuvoje mano parapija palaikė glaudžius ryšius su Vokietijoje esančia parapija. Keletas išvykų man leido pamatyti visą Vokietijos katalikišką sistemą. Valstybė yra priėmusi, kad pati tiksliausia krikščioniška filosofija yra krikščioniškas fenomenas, arba kitaip, krikščioniškas dvasingumas. Ir tai yra dėstoma mokyklose kaip privalomas dalykas iki berods 7-8 klasės. Taip pat, be šito dalyko dar yra supažindinama su katalikybe ir protestantizmu. Vėliau šeima pati pasirenka tikėjimo kryptį, o kai vaikas užauga ir palieka šeimą, tai tampa jo pačio pasirinkimas. Su tuo privaloma supažindinti, lygiai taip pat kaip išmokyti skaičiuoti, rašyti ir panašiai.
Dažnai tėvai sako, kam čia reikia vaikus mokinti, krikštyti. Aš šiuo atveju galėčiau paklausti, kodėl vaikui apskritai reikia išsilavinimo - biologijos žinių, matematikos, muzikos ir kitko. Bet tėvai suteikia išsilavinimą tokį, kokį valstybė supranta kaip geriausią, kad vaikas būtų išugdytas kaip plačiai mąstantis visuomenės narys. Toks mokymas ugdo inteligentiškumą, bendrą supratimą, moralę, ir tai yra labai svarbu.
Mano nuomone, nesvarbu, kad ir kokia kapitalistinė valstybė būtų, tačiau, jei tėvai yra išsilavinę žmonės, jie visada pasirūpins, kad vaikas gautų tinkamą išsilavinimą. Lietuvoje taip pat yra įvestas krikščioniškas mokymas, tačiau, skirtingai nuo Vokietijos, čia viskas yra vienoje pamokoje. Kalbu apie tai, jog ateidamas į mokyklą kunigas kalba net ir apie bažnytinius dalykus, ką turėtų atlikti parapija, tačiau bendrą krikščioniškos pasaulėžiūros švietimą, suformavimą mokykla gali puikiausiai suteikti. Mano nuomone, tokioje krikščioniškoje valstybėje kaip Lietuva nereikėtų įsileisti kitų religijų, supažindinti su kitomis religijomis - taip. Religingumas čia yra kita kalba, religija ir radikalumas yra kitas aspektas. Čia žmogus gali rinktis, kiek jis nori tikėti.
- Kaip vertinate bažnyčių, kai neatsižvelgiama nei į kultūrinę, nei į architektūrinę jų vertę, griovimo politiką JAV?
- Jei kalbėtumėme apie etnines lietuvių bažnyčias, tai griaunant jas dažnai po akmenį, kitą leidžia išsivežti į Lietuvą. Atsiranda žmonės, kurie ir finansuoja tuos dalykus. Sakykime, mūsų parapijos vitražai yra aukštos meninės vertės, tai griovimo atveju, jau vitražus galėtų išsiųsti į Lietuvą ar sumontuoti kitoje naujai statomoje bažnyčioje JAV. Tai labai specifiniai meno kūriniai, kurie greičiausiai būtų demontuoti ir perkelti į kitą lietuvišką bažnyčią. Vitražuose atvaizduoti Vilniaus Aušros vartai, Pažaislio vienuolynas, Šiluvos Marijos apsireiškimo scenos, Trakų Madona, Žemaičių Kalvarija. Išskyrus lietuvius, niekam kitam jie praktiškai nekelia jokių emocijų. Tik mūsų kartai tai yra brangu, nes tai - mūsų dalis. Dar kai statėsi Alytaus bažnyčia, jos klebonas iš rytinių pakrančių buvo atsivežęs bažnyčios suolus ir varpus. Be abejonės, visa tai nemažai kainavo, visas transportavimas ir panašiai, tačiau tikrai pigiau nei naujai pagaminti.
Valstybiniu lygmeniu, etninės bažnyčios yra labai palaikomos ir leidžiamos. Įdomiausia tai, kad Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos savininkas yra Čikagos arkivyskupija, aš čia esu tik atstovas. Iš tiesų, kaip kunigas, aš priklausau Lietuvai - Vilkaviškio vyskupijai, bet mane paskyrė, kad atstovaučiau Lietuvai lietuvių bažnyčioje. Kai parapija buvo statoma, jos statyba buvo palaikoma su sąlyga, kad bažnyčia gali būti lietuviška, tačiau parapija turi tarnauti ir aplinkui gyvenančiai bendruomenei. Kadangi dabar čia daugiau gyvena afroamerikiečiai, tą padaryti tampa daug sunkiau. Jei bendruomenė kiek pasikeistų, atsikeltų daugiau ispanakalbių, kas po truputį ir vyksta, ateitų laikas, kai turėtumėme planuoti mišias ispanų kalba. Kažkas gal pasikeistų, gal atsirastų vienas kitas vitražas, gal Gvadalupės Marijos skulptūra, kurią mes ir dabar turime bažnyčios šone, gal ji būtų sukeista su Žemaičių Kalvarija. Vienu ar kitu atveju, bažnyčia būtų užpildyta ispanakalbiais katalikais, kas apsaugotų ją nuo bankroto ir nugriovimo. Arkivyskupijos sistema, pirma tai yra kardinolas arba arkivyskupas, vikarai, kurie gelbėja vyskupui, po to klebonai, kurie atstovauja arkivyskupui bažnyčiose, parapijose.
- Mums kalbant, prisiminiau, kad Sovietų Sąjungos valdymo metu Lietuvoje ne viena bažnyčia buvo paversta sandėliais. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę valstybė įnirtingai ėmėsi bažnyčių atkūrimo idėjų. Kaip yra čia? Ar čia bažnyčios nieko vertos?
- Taip, Lietuva laiko bažnyčias, stengiasi gauti joms paveldo statusą. Kadangi parapijos architekto Muloko viena iš bažnyčių, esanti Sent Luise, jau yra gavus architektūrinio paminklo statusą, mes taip pat turėjome pasiūlymą bandyti gauti kultūros paveldo statusą. Turint jį yra gaunamas papildomas finansavimas bažnyčios išlaikymui. Dabar visą tai darome mes patys. Šiandien mums išlaikyti bažnyčiai reikalingas metinis 400-450 tūkstančių dolerių biudžetas.
- Ar sutiksite, jog JAV, jei nepraktiška, tai viskas griaunama iki pamatų?
- Taip, tikrai taip. Aš esu matęs bažnyčios Pensilvanijoje griovimo nuotraukas. Vienose buvo puse nugriauta, kitose dar daugiau. Gaila žiūrėti, iš tikrųjų. Žmonės dėjo viltis, tikėjo, statė, bet pastatas yra pastatas. Koks jis bebūtų, jis statomas, jis griūna. Istorijoje daug šventyklų yra griuvę, daug jų atstatyta. Jeruzalės šventykla buvo nugriauta, kažkada karalius Saliamonas ją atstatė, dabar liko tik sienos. Vilniaus Katedra - lygiai tas pats, ji buvo ir mažesnė, ir didesnė. Žinote, nuo to niekur nepabėgsi. Pasatas kaip žmogaus kūnas, tam tikros ląstelės miršta, kitos atsinaujina.
- Ko palinkėtumėte savo parapijiečiams?
- Pirmiausiai padėkočiau jiems, turime daug nuostabių, dedikuotų parapijiečių, jei galima būtų pavartoti tą žodį, kurie šventai myli ir stengiasi išsaugoti šią vietą. Jaunimas taip pat myli šią parapiją, deja, jie mažiau turi laiko joje lankytis. Palinkėčiau jiems labiau sieti savo veiklą su tuo, ką mūsų protėviai vertino. Galite ieškoti kitokių dvasingumų, tačiau krikščioniškas fenomenas, mano nuomone, yra tikrai ypatingas ir antro nesurasi. Jeigu net pats islamistas Adamas Huseinas prieš mirtį yra sakęs, jog būkite kaip Jėzus Kristus. Jis moko mus mylėti vienas kitą, būti moraliais - visą tai rasime Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje.
Norėčiau palinkėti, kad kartu mokintumėmės mylėti Dievą, būti moralūs, laikytis kartu, džiaugtis ateitimi ir mūsų vaikų ir vaikaičių gerove. Visi kartu kurkime gražią ir švarią ateitį, kuria ateities kartos galėtų džiaugtis, naudotis ir gyvent. Kaip Jėzus Kristus sakė, „aš atėjau tam, kad turėtumėte apsčiai gyvenimo“.
- Ačiū už pokalbį.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
