Po pasaulį pasklidusi ir įgalinta, pilietybės ryšiais susieta diaspora tampa valstybės išgyvenimo viltimi net ir juodžiausių scenarijų atveju. Tai žinome iš pusę amžiaus trukusios laisvės bylos. Tai matome dabar. Todėl Lietuvos valstybė turėtų branginti ir puoselėti santykį su savo žmonėmis, siekiančiais išlaikyti jį per pilietybės ryšį net ir globaliame šių dienų pasaulyje.
Aktyvią ir pilietiniais saitais prisirišusią diasporą Lietuva dabar laimėtų ypač paprastai – pakaktų vizionieriško valstybės institucijų ėjimo, panašaus į tokį, kurį Aukščiausioji Taryba visos tautos vardu žengė 1990 m. kovo 11 d.
Nepriklausomybę atkūrusi Lietuvos valstybė jau 32-ąjį kartą šventė Kovo 11-ają. Bet šįkart iškovotos laisvės vertę ir kainą suprantame ypač ryškiai. Dar aiškiau suprantame, kad 1990 metų Lietuvos pergalė bus tiek amžina, kiek bus stiprus mūsų visų gebėjimas veikti kartu vardan Lietuvos ir dar sutelkti pasaulį mūsų pusėje.
Panašu, kad Sovietų Sąjungos išugdytas Putinas, užpuldamas jauną Ukrainos demokratiją su 20 milijonų po pasaulį pasklidusių ukrainiečių, be kitų veiksnių neįvertino ir šios šalies diasporos pajėgumų. Per visą pasaulį žaibiškai nuvilniję ukrainiečių ir juos palaikančiųjų protestai, plati įtaigios ir autentiškos informacijos apie Putino karo žiaurumus sklaida, greitai suformuluotos ir įteiktos peticijos bei laiškai pačių įvairiausių šalių vyriausybėms kaip cunamis nušlavė Kremliaus kruopščiai lipdytą propagandinį kortų namelį. Nes į visų tų šalių naujienų kameras prabilo tų valstybių piliečiai, kuriems rūpi ir skauda dėl įvykių protėvių žemėje.
Plačiai po pasaulį pasklidusi Lietuvos diaspora taip pat yra mūsų šalies jėga, kurią valstybė tučtuojau turėtų suskubti stiprinti. Ir iš esmės, o ne kosmetiškai. Antraip ateityje gali tekti minėti Kovo 11-ąją dar niūresniame kontekste nei šiemet, kai gebėjimas mobilizuoti Lietuvos žmones aplink pasaulį gali būti netgi lemtingas.
1990 m. paskelbta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė turėjo nueiti nelengvą tarptautinio pripažinimo kelią. Skaitlingos tuometinės Lietuvos diasporos nereikėjo raginti raitotis rankovių. Jos jau seniai buvo paraitotos teikiant peticijas ir laiškus aukščiausios valdžios atstovams, protestuose prie parlamentų, platinant teisingą informaciją iš už geležinės uždangos. Ir tas nenurimstantis pasaulio lietuvių balsas buvo girdimas, nes jie jau buvo reziduojamų šalių piliečiais.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Lietuva, nors ir užėmė ypač griežtą poziciją dvigubos pilietybės atžvilgiu, tuometinei diasporai savo padėką išreiškė leisdama išsaugoti turėtas kitų šalių pilietybes net ir atkūrus LR pilietybę. Tačiau į laisvą ir atvirą pasaulį plūstelėjusiems tautiečiams ir ten besiformuojančiai naujai pasaulio lietuvių kartai, Lietuva nebuvo tokia dosni – jai liko pasirinkimas tarp Lietuvos Respublikos pilietybės arba, įgijus gyvenamos šalies pilietybę, jos netekimo.
Tai lėmė, kad vieni toliau neįsivaizduoja savo tapatybės be lietuviško paso kišenėje, tad aukoja kasdienį patogumą stipraus emocinio ryšio su Lietuva vardan; kiti neatlaiko gyvenimiškų kliūčių, apsunkinančių gyvenimą ir darbą užsienyje be vietinės pilietybės, pasijaučia dar labiau atstumti ir Lietuvai nebereikalingi.
Ironiška, bet Lietuvai labiausiai reikia, kad būtent pirmieji turėtų reziduojamų šalių pasus sunkią valandą, kad į jų protestus, laiškus ir raginimus rimtai reaguotų vietiniai šalių politikai. Tuo tarpu antrieji – didžiausias rezervinis Lietuvos potencialas nepailstančiai Lietuvos ambasadorystei paprastų žmonių visuomenėse, kai biurokratiniai tarptautinių institucijų aparatai yra nepajėgūs reaguoti skubiai ir efektyviai. Leisdama išsaugoti ir turėti Lietuvos pilietybę, net ir įgijus kitos šalies pilietybę, Lietuva laimėtų abi šias grupes ir realiai sustiprintų saitus su savo didžiule diaspora.
Praėjusią savaitę LR Seimas pradėjo savo eilinę pavasario sesiją, bet ji vyks jau neeiliniame tarptautinių santykių kontekste. Šiomis dienomis visiems tapo akivaizdu, kad Kremliui panorėjus užpulti kitą šalį, jo nesustabdys nei skambūs tarptautiniai susitarimai, nei lengvatikiams užsienyje dosniai dalijami pažadai aukščiausiu lygiu. O dingstį pradėti puolimą ras bet kokiu atveju. Būtų naivu ir toliau galvoti, kad vienas nelanksčiausių daugybinės pilietybės reguliavimų, kurį po nepriklausomybės atkūrimo turime Lietuvoje, kažkaip atgraso Rusijos Federacijos imperinius ketinimus mūsų šalies atžvilgiu. Priešingai, tokiu būdu Lietuva ir toliau palieka supančiojusi savo aktyvios diasporos rankas tuo metu, kai stiprėjančioms tarptautinėms įtampoms net nesimato galo.
Todėl ir norisi kviesti, kad aktyvūs, Lietuvą mylintys tautiečiai, ilgą laiką gyvenantys JAV, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Kanadoje ir kitur tiesiog suskubtų tapti tų šalių piliečiais, idant jų balsas taptų svaresnis. Todėl būtent dabar Seimas turėtų labai strategiškai įvertinti diasporos rolę Lietuvos gynybai ir priimti Pilietybės įstatymo pataisas, leidžiančias išsaugoti gimimu įgytą Lietuvos pilietybę. O tokioms pataisoms atsidūrus ant LR Konstitucinio Teismo stalo, jos turėtų būti svarstomos būtent naujų grėsmių Lietuvos suverenitetui kontekste, o ne seno 2006 metų Konstitucinio teismo nutarimo rėmuose, kuomet vertinant ypač išskirtinį Lietuvos pilietybės suteikimo atvejį Rusijos piliečiui J. Borisovui teismas pasisakė neadekvačiai plačiai, įtraukdamas net ir gimimu įgytos LR pilietybės atvejus.
Nauja geopolitinė realybė ir Lietuvos saugumo interesai įpareigoja Seimą būtent dabar ir žymiai atidžiau peržiūrėti Pilietybės įstatymo nuostatas bei jame numatytą pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką.
Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste laukimas spręsti šį klausimą 2024 metais planuojamu Pilietybės referendumu dabar jau atrodo ir labai brangi prabanga, kai sprendimų reikėjo dar užvakar, ir netgi per daug neatsakingas požiūris. Būtų naivu manyti, kad išskirtinio aktyvumo ir vieningumo pareikalausiantis referendumas nebus priešiškų jėgų išnaudotas būtent mūsų supriešinimui ir mūsų turimų išteklių iššvaistymui tam, jog tik rekordiniu dalyvavimu galėtume linktelti konstitucinei nuostatai, kuriai iš principo pritarė daugiau nei 70 proc. rinkėjų dar 2019 metų Pilietybės referendume. Visuomenės, valdžios institucijų dėmesio bei įvairiausių resursų sukoncentravimas nors ir į svarbų valstybei klausimą, naujoje Europos realybėje visgi atrodytų neadekvačiai.
Po pasaulį pasklidę ir įgalinti Lietuvos piliečiai tampa valstybės išgyvenimo viltimi net ir juodžiausių scenarijų atveju. Motyvuotos Lietuvos diasporos neatvėsino net pusę amžiaus trukusi sovietinė okupacija. Nes su pilietybe atsiranda ir pilietinė pareiga. Tą liudija ir iš kartos į kartą kaip nekvestionuojami įžadai perduoti, nepalaužiamos diasporos išsaugoti, tarpukario Lietuvos pasai.
Lietuvos valstybė turėtų branginti ir puoselėti santykį su savo žmonėmis, siekiančiais išlaikyti jį per pilietybės ryšį net ir globaliame šių dienų pasaulyje. Lietuva šiuo metu aktyvią ir pilietiniais saitais prisirišusią diasporą laimėtų ypač paprastai – pakaktų vizionieriško valstybės institucijų ėjimo, panašaus į tokį, kurį Aukščiausioji Taryba visos Tautos vardu žengė 1990 m. kovo 11 d.
Getisbergo koledžo ekonomikos profesorius, JAV lietuvių bendruomenės narys, Rimvydas Baltaduonis, Pilietybe.lt
