Ji grįžo. Jeigu praėjusią savaitę sekėte naujienų antraštes, greičiausiai matėte visą eilę straipsnių, skelbiančių, jog Arizonos universiteto archeologas Nicholas Reevesas galimai atrado ilgai ieškotą karalienės Nefertitės, mirusios 1331 m. pr. m. e., kapavietę.
Legendinė Egipto valdovė slėpėsi mums tiesiai prieš akis, sako Reevesas – didžiulėje salėje už durų, paslėptų karaliaus Tutanchamono kape, kuris galbūt buvo arba nebuvo Nefertitės sūnus.
Džiaugsmas dėl šio istorinio atradimo neišvengiamai leido spėlionėms kurtis iš spėlionių – tad atėjo metas šiek tiek sustoti ir žengti porą žingsnių atgal. Juk tai jau trečias toks tariamai atrastas Nefertitės kapas per pastaruosius 12 metų.
Dar daugiau, pastarojo meto DNR tyrimai rodo, jog senovės karalienės kūnas galimai jau guli Egipto muziejuje Kaire ir yra viena iš grupės mumijų, atkastų 1898 m.
Kietas riešutėlis
Reevesas savo atradimą padarė tuomet, kai „Factum Arte“, ispanų grupė, besispecializuojanti meninių kūrinių kopijų kūrime, atliko detalizuotus Tutanchamono kapo skaitmeninius nuskaitymus.
Didelės raiškos nuotraukos buvo panaudotos netoliese kapo sukuriant tikslią jo kopiją, siekiant sutalpinti minias turistų, kasmet apsilankančių Egipto Karalių slėnyje ir norinčių pamatytų paskutiniąją jaunojo faraono poilsio vietą.
Tačiau, praėjusį vasarį ištyrinėjęs tuos vaizdus, Reevesas pastebėjo plyšius, kurie, jo manymu, rodo dvi paslėptas duris kapo šiaurinėje ir vakarinėje sienose. Mažesniosios iš jų, sako jis, greičiausiai veda į sandėlį. Tačiau didesniosios yra tinkamos karalienei.
Karaliaus Tutanchamono kapas buvo statomas ir dekoruojamas etapais. Savo moksliniame straipsnyje Reevesas iškelia idėją, jog Nefertitė buvo palaidota pirmoji, ir įėjimas į jos kapavietę vėliau buvo uždengtas bei uždažytas. Be to, pažymi jis, Tutanchamono kape išlikusios nutapytos autentiškos scenos vaizduoja figūras, kurių veidai turi fizinius bruožus, tradiciškai siejamus su Nefertitės portretais, įskaitant „kiek įdubusią kaktą ir tiesią žandikaulio liniją su švelniai užapvalintu smakru“.
Reevesas tolimesniais savo hipotezę palaikančiais įrodymais įvardija ir kapo dydį bei jo išdėstymą. Su vos keturiomis salėmis, jis yra mažesnis nei kitų faraonų, kas rodo, jog jis gali būti toliau išsitęsusios konstrukcijos dalis, o jeigu įžengsite į kapą iš pagrindinio koridoriaus, turite pasisukti į dešinę – ši pusė buvo tradiciškai skirta Egipto karalienėms.
„Jei klystu, tai klystu, - Reevesas sakė naujienų tarnybai BBC. – Tačiau jeigu esu teisus, šio atradimo perspektyvos tiesiog pribloškia.“
Dingo, rado ir dingo
Jei Reevesas yra teisus, tai būtų jo asmeninės misijos kulminacija. Dingusio karalienės kapo jis ieškojo dar tada, kai 1998-2002 m. dirbo Amarnos karališkųjų kapų projekto direktoriumi.
„Aš tikrai manau, kad Nefertitė gali būti palaidota kažkur Karalių slėnyje, - anksčiau jis yra sakęs PBS. - Būtų nuostabu rasti Nefertitės kapą, nes šis asmuo ne tik yra didžiausios istorinės svarbos, bet ir gyveno nuostabiausio meno laikotarpiu.“
Tačiau Reeveso kolega Otto Schadenas, Memfio universiteto archeologas, 2006 m. atrado paslėptą kapą už 50 pėdų nuo Tutanchamono laidojimo vietos. Iš pradžių jis buvo identifikuotas kaip galima Nefertitės kapavietė. Tačiau kapas buvo tuščias. Iš septynių viduje rastų sarkofagų, šeši buvo tušti. Septintasis, pastatytas toliausiai nuo įėjimo, leido viltis, kad jame dar gali gulėti mumija – gal net pati karalienė. Paskutinysis sarkofagas sensacingai buvo atidarytas prieš televizijos kameras, tačiau vietoj mumijos gulėjo paauksuotos apykaklės, puoštos gėlėmis, lazdos, lino audeklo gabalai, molio fragmentai ir aukso dulkės. Kad ir ką jis kažkada slėpė, vėliau sarkofagas buvo paverstas paprasčiausia laidojimo priemonių laikymo vieta.
„Jaunesnioji ledi“
Tačiau nusivylimas tuščiu kapu neprilygo Nefertitės manijai, apėmusiai visą žiniasklaidą 2003-aisiais.
Tuomet Jorko universiteto archeologė Joann Fletcher ištyrė tris mumijas, rastas faraono Amenchotepo II kape. Fletcher paskelbė, kad vienas iš trijų kūnų, pavadintas „Jaunesniąja ledi“, iš tiesų yra karalienės Nefertitės mumija.
Jos išvados, kurios vėliau tapo televizijos dokumentikos, knygos ir daugybės laikraščių bei žurnalų straipsnių pagrindu, iš dalies buvo paremtos netoli mumijos rastu peruku. Fletcher teigimu, tai buvo Nubijos stiliaus šukuosena, dėvėta tik karališkosios šeimos narių tuo laikotarpiu, kuomet valdė Nefertitė. Be to, Fletcher taip pat atrado, kad vienos mumijos ausis buvo pradurta du kartus. Ši reta praktika taip pat buvo siejama su Nefertite.
Nepaisant to, dauguma egiptologų mano, kad Fletcher įrodymai yra paviršutiniški ir neįtikinami.
Barbara Mertz, amerikietė egiptologė ir rašytoja (kuri mirė 2013 m.), parašė atvirą laišką akademiniame žurnale, kuriame skelbia, kad „savaime aišku, diskusijos virs ir toliau, tačiau nė vienas egiptologas ar išsilavinęs egiptologijos žinovas neabejoja, kad aptariamos mumijos kaip Nefertitės identifikavimas yra tikra nesąmonė (geros manieros neleidžia man naudoti stipresnio termino)“.
Jaunesnioji ledi sugrįžo 2010-aisiais. Pastarojo meto DNR tyrimai parodė, kad 1898 m. atkasta mumija gali būti Tutanchamono motina, arba Nefertitė.
Tuometinio Egipto antikvarinių reikalų ministro Zahi Hawasso parašytas „National Geographic“ straipsnis pranešė trijų mumijų DNR analizių rezultatus. Jaunesnioji ledi, sakė jis, buvo viena iš karaliaus Tutanchamono tėvo, faraono Echnatono, seserų, bei Tutanchamono motina.
Tačiau 2013-aisiais prancūzų egiptologas Marcas Gabolde viešai išreiškė abejones šia išvada. Kruopštesnė DNR tyrimų analizė, sakė jis, atskleidė, jog Nefertitė yra ir Jaunesnioji ledi, ir tikroji karaliaus Tutanchamono motina.
Kantrybė - dorybė
Jei Gabolde yra teisus, Nefertitė nesiilsi Tutanchamono kape, kaip mano Reevesas.
Aidanas Dobsonas, Bristolio universiteto egiptologas, taip pat laiko save vienu iš Reeveso hipotezės skeptikų.
„Labai ilgas kelias nuo GALIMŲ durų kontūrų iki išvados, kad jos veda į Nefertitės laidojimo vietą!“ – rašo jis.
Yra daug kitų galimų Reeveso pristatytų įrodymų interpretacijų, tvirtina Dobsonas.
„Mažėjančia tikėtinumo tvarka, tai galėtų būti: kapavietę iškirtusių akmenskaldžių paliktos žymės, kurios tik atrodo šiek tiek panašios į duris; niekada nebaigtų durų prieangiai (tokių pavyzdžių aptinkama daugybėje kapų); durys į papildomas sandėlių sales (ką Reevesas numato vienoms iš jų); arba durys į sandėlio salę ir durys į antrąją laidojimo salę, - sako Dobsonas. – Mano manymu, pastaroji galimybė geriausiu atveju yra labai tolima.“
Dobsonas taip pat pažymi, jog Reevesas savo tyrimą pristatė moksliniame straipsnyje, kurį išleido pats, kas nėra standartinė praktika mokslininkų tarpe.
„Paprastai tikimasi, kad toks dalykas būtų pristatytas arba per akademinę konferenciją su kolegų komentarais, arba būtų kolegų apžvelgtas ir išspausdintas atitinkame žurnale“, - sako jis.
Barry Kempas, Wolfstono koledžo Kembridže egiptologas, sutinka, kad profesionalus bet kurio mokslinio straipsnio patikrinimas prieš jį paskelbiant yra įprastinė praktika, tačiau sako, kad Reevesas savo analizę atliko visiškai skaidriai.
„Neįprasta tai, kad bet kas, įskaitant mane, gali pastatyti save į Reeveso vietą ir ištyrinėti nuotraukas, kurios yra paskelbtos internete“, - sako jis.
Tai ar tikrai Reevesas atrado Nefertitės kapą? Jei pastarieji 12 metų mus ko nors išmokė, tai kantrybės svarbos. Technologijų proveržiai leidžia atlikti naujus archeologinius atradimus ir skatina mus prisiminti senesnius tyrinėjimus. Tai kelionė, kuri veda mus ilgais keliais, kartais pasibaigiančius aklavietėmis, grįžtančiomis atgal prie problemos ištakų.
Atradimo procesas gali tęstis ne tik mėnesius, bet ir metus. Galbūt vieną dieną mes ir sužinosime tiesą apie Nefertitės kapą. Tačiau tikrai nerasime atsakymų 24 valandas per parą besitęsiančiame naujienų cikle.
