Ar kalbėtume apie džiaugsmą ir pramogas, senąja prancūziško žodžio „gay“ reikšme, ar apie vaivorykštės spalvų vėliavą, tapusią LGBT bendruomenės simboliu, šiuolaikinis Berlynas neabejotinai yra „gay“, o ilgoje miesto istorijoje abiejų sąvokų simbiozė užima svarbią vietą.
Per dvi dienas, kurias man teko praleisti Berlyne, suspėjau apsukti ratą ekskursijų autobusu Hop-On Hop-Off City Circle, pasivaikščioti po žydinčiomis liepomis apsodintą garsiąją Unter den Linden gatvę, apžiūrėti Brandenburgo vartus, karo su Napoleonu pabaigą žyminčią Pergalės koloną su auksine Viktorija, raudonų plytų miesto savivaldybės rūmus Rotes Rathaus, milžinišką Berlyno katedrą, Berlyno sienos likučius su buvusiu praėjimu į vakarų zoną Checkpoint Charlie, aplankyti dvarą Charlottenburg Palace, o taip pat teatro rūmus Friedrichstadt-Palast bei pažiūrėti „Miegančiąją gražuolę“ Deutsche Oper Berlin.
Nesakysiu, kad šią programą įvykdyti buvo lengva. Keltis teko anksti – gerai, kad pusryčiai mano viešbutyje Mercure Hotel Berlin Mitte prasidėdavo nuo 6 ryto. Greta viešbučio buvo metro U-Bahn stotelė, o su važiavimo kortele Berlin Welcome Card galėjau greitai nusigauti į bet kurią miesto vietą, tačiau tokios prabangos kaip pietūs ar vakarienė turėjau atsisakyti ir tenkintis gatvėje pardavinėjamomis dešrelėmis bei sumuštiniais iš teatro kavinės. Užtat pamatyti pavyko daug!
Friedrichstadt-Palast pristato grandiozinį Roland Welke režisuotą muzikinį spektaklį su Jeano-Paulio Gaultier kostiumais „The One“. Spektaklis pasakoja apie jaunuolį, keliaujantį po pasaulį ir ieškantį savo antrosios pusės. Tačiau čia svarbiausia, žinoma, ne siužetas, o muzika, šokis, šviesa ir kostiumai. Spektaklis bus rodomas iki 2018 metų vidurio.
Friedrichstadt-Palast pastatas, puoštas vitražinio stiklo langais, stovi 1919 metais iškilusio Grosses Schauspielhaus teatro, kurio įkūrėjai buvo impresarijus Max Reinhardt, architektas Hans Poelzig bei aktorius ir režisierius Erik Charell, vietoje. Kaip liudija senosios nuotraukos, teatro interjere stovėjo daugiapakopės kolonos, o žiūrovų salė buvo it milžiniška ola, su dirbtiniais stalaktitais, besidriekiančiais nuo kupolinių lubų. Salė buvo apšviesta spalvingomis šviesomis, o lubose tviskėjo nakties žvaigždės. Tarp teatro pastatymų vyko muzikiniai ir šokio reviu bei komedijos, atspindintys 3 dešimtmečio Berlyno naktinį gyvenimą. O atspindėti tikrai buvo ką: mieste buvo iki 400 kabaretų, varjetė ir naktinių klubų, tarp kurių dominavo pasilinksminimo vietos, orientuotos į homoseksualią publiką.
Į valdžią atėjus naciams, viskas pasikeitė. 1934 m. Grosses Schauspielhaus pastatas buvo uzurpuotas naujosios valdžios, jo architektūra ir dizainas buvo paskelbti „degeneraciniais“; teatro tėvai-įkūrėjai buvo nušalinti nuo pareigų ir persekiojami valdžios (vienas iš jų – dėl savo žydiškos kilmės, kiti – dėl homoseksualumo), pats teatras buvo pervadintas Tautos teatru, o jame buvo statomos ir rodomos propagandinės pjesės, iki pat 1945 metų, kai teatrą sunaikino sąjungininkų bomba.
1984-aisiais atstatytas Friedrichstadt-Palast išgarsėjo kaip pagrindinis Vokietijos Demokratinės Respublikos pramogų centras, po 1990 m. tapo susivienijusios Vokietijos pramogų verslo simboliu ir iki šiol išlieka pačiu didžiausiu pramogų centru Europoje.
Prisimenant tragišką praeitį ir kaip pamoką amžininkams, šiuolaikinis menininkas Zhoi Hy sukūrė teatrui plakatą „Pagarbos spalvos“, o teatro meno vadovas Berndt Schmidt apie tas spalvas parašė štai tokią žinutę: „Vaivorykštės spalvos - tai kvietimas vieni kitus gerbti. Berlyno miesto teatras Palast gerbia visas įstatymams neprieštaraujančias pažiūras ir gyvenimo būdus... Mūsų praeities šviesoje, mes sąmoningai giname požiūrių įvairovę, laisvę ir demokratiją. Nors demokratija ir nėra tobula, ji yra vienintelė valdymo forma, užtikrinanti laisvę ir daugumai, ir mažumoms. Mūsų istorija rodo, kad laisvė pati savaime neegzistuoja ir gali būti vėl prarasta – kur kas greičiau nei kas galėtų įsivaizduoti. Mes turime kasdien iš naujo patvirtinti mūsų laisvę.“
Štai kaip interpretuojamos aštuonių spalvų reikšmės. Violetinė – dvasia. Gerbkite kitų žmonių požiūrį ir patirtį, net jei jie prieštarauja jūsų požiūriui ir patirčiai. Purpurinė – seksualinė orientacija. Gerbkite bet kokią įstatymams neprieštaraujančią seksualinę orientaciją. Geltona – kilmė. Gerbkite visas tautas, etnosus ir odos spalvas. Raudona – gyvybė. Gerbkite gyvybę. Savo paties ir kitų. Žalia – gamta. Gerbkite gamtą, kaip visos gyvybės pagrindą. Mėlyna – tikėjimas. Gerbkite religijos neišpažįstančius asmenis, o taip pat tikinčius žmones. Nepriimtini yra tikėjimai ir ideologijos, grasinančios kitų žmonių gyvybėms. Žydra – menas. Gerbkite meno laisvę ir įvairovę. Priešinkitės bet kokiai kišimosi į kūrybos laisvę formai. Oranžinė – sveikata. Gerbkite sveikus žmones, bei žmones, kurių psichiniai ar fiziniai gebėjimai yra riboti. Pabandykite įsivaizduoti save jų vietoje...
Dar vienas spektaklis, į kurį man pavyko patekti, buvo pastatytas Staatsballett Berlin, teatre, į kurį kelią buvo lengva rasti pagal kompozitorių pavardes, išrašytas ant keramikos plytelėmis išklijuotų metro stočių sienų, pakeliui į teatrą.
Režisierius Nacho Duato sukūrė „Miegančiosios gražuolės“ versiją, kur pagrindinį vaidmenį atliko Baltarusijoje gimusi Ksenija Ovsianik, o piktosios fėjos Karabos vaidmenyje tiesiog sublizgėjo iš Baškirijos kilęs Rišatas Jurbalisovas. Aprengtas ilga juoda suknia su blizgančiais ir čežančiais raukiniais, dvimetrinis šokėjas po sceną judėjo su stulbinančiu lengvumu ir atliko sudėtingą moterišką vaidmenį, regis, be menkiausių pastangų. Piktąją fėją lydėjo judančių šešėlių svita, kuri tai išskleisdavo juodo šilko šydą, po kuriuo fėja be pėdsako pradingdavo, tai pavirsdavo greitai jai iš po kojų iššliaužiančiais driežais ir gyvatėmis.
Daugiau informacijos internetiniame puslapyje VisitBerlin: https://www.visitberlin.de/en.
Ema Krasov. Nuotraukos: Emos Krasov, Sveno Darmerio, Yano Revasovo.
