Vokietija kunkuliuoja. Šįkart dėmesio centre atsidūrė Jungtinių Tautų parengta Pasaulinė saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos sutartis arba paktas (Global Compact for Safe, Orderly and Regular Migration), – bet tik po to, kai ją į viešąjį diskursą iškėlė sutarties kritikai. Ir kai Austrija iš jos pasitraukė, išdėsčiusi visus abejotinus sutarties punktus.
Sutartis bus pasirašoma gruodžio 10–11 dienomis Maroke. Tad laiko diskusijoms lieka nedaug. Skeptikai susirūpinę: gal to ir siekta? Patyliukais, be viešų diskusijų pasirašyti sutartį, kurios pasekmes visuomenėms teks pajusti netrukus ir ilgam?
Vokietijoje migracijos sutarties šalininkai ramina skeptikus argumentu, kurį girdėdamos kitos šalys turėtų suklusti: esą, vokiečiams ji išeisianti į naudą, kadangi kitos valstybės bus priverstos pakelti migrantų priėmimo standartus, taip tapdamos patrauklesnės migrantams, o tai sumažins pastarųjų veržimąsi į Vokietiją.
Tokios viltys buvo išsakytos Bundestage praėjusį ketvirtadienį. Ir jos aiškiai kirtosi su ten pat nuskambėjusiu kanclerės Angelos Merkel argumentu: „Jis (paktas – red.) teisiškai neprivalomas, todėl Vokietija už jį pasisako.“
Jei paktas teisiškai neprivalomas, kodėl tuomet kitos valstybės turėtų keisti migrantų priėmimo standartus?
O jei sutartis išties neįpareigojanti, kodėl jos tekste žodžiai „įsipareigoja“, „įsipareigojimas“ kartojasi arti šimto kartų? Ir kodėl ją pasirašiusios valstybės įsipareigoja periodiškai pateikti ataskaitas apie jų migracijos politiką?
Kodėl JTO nori sukurti instituciją – „Kontrolės forumą Tarptautinė migracija“, kuris nuo 2022 metų tikrins valstybes, ar jos išties laikosi pakte numatytų įsipareigojimų?
Apsišaudymas iš ideologinių apkasų
Daugėjant kritinių balsų, Vokietijos užsienio reikalų ministerija startavo atsakomąją informacinę kampaniją, mėgindama visus kritikus nukišti į „dešinį kampą“. Teigiama, kad „ekstremalios dešinės“ bei Alternatyvos Vokietijai (AfD) sėjamos abejonės nepagrįstos, o „tikslingai skleidžiant dezinformaciją“, tiesiog siekiama kurstyti baimę.
Vardinami argumentai, dėl ko JT migracijos sutartis galėtų būti visokeriopai naudinga visoms pusėms – tiek migrantams, tiek ir juos priimančioms visuomenėms. Teigiama, kad pasirašyta sutartis, pirma, niekaip nepažeis pasirašiusiųjų šalių suverenumo ir, antra, nepaskatins migracijos – dvi didžiausios skeptikų baimės.
Bundestage šios baimės, išsakytos AfD lyderio Alexanderio Gaulando, skambėjo taip: pasaulinės migracijos sutartis yra „puolimas prieš Vokietijos nacionalinį suverenumą“. Federalinė respublika bus paversta „įkurdinimo teritorija“ (Siedlungsgebiet), šiuo paktu milijonai žmonių bus pakurstyti leistis į kelią.
Tai – tipiškas panikos sėjimas, suokalbio teorijų skleidimas – karščiavosi migracijos šalininkai, visą savo kovingą energiją nukreipdami į AfD, užuot dalykiškais argumentais aiškinęsi problemiškas sutarties pozicijas. Žodžiu, vietoj konstruktyvios diskusijos – apsišaudymas iš ideologinių apkasų.
„Meilės prisipažinimas migrantams“
Sutarties kritikų šalyje daugėja, medijose šia tema rašoma daug ir kontroversiškai, karštos diskusijos verda skaitytojų forumuose.
Skepticizmo netrūksta ir tarp krikščionių demokratų bei krikščionių socialinės sąjungos (CDU/CSU) bloko narių. Konservatyvus jo sparnas jau inicijavo parašų prieš migracijos sutartį rinkimą. Akcijos iniciatoriai sakosi atidžiai išstudijavę sutarties tekstą ir padarę išvadą, jog šis dokumentas paskatins migraciją į Vokietiją, „nes jis žadina naujas paskatas ir drauge riboja galimybes migraciją reguliuoti bei riboti“.
Kaip pastebi ne vienas kritikas, sutarčiai trūksta subalansuoto požiūrio. Jos preambulėje skelbiama, kad „migracija yra gerovės, inovacijų ir pastovios raidos šaltinis ir kad šį teigiamą jos poveikį galima dar padidinti, migraciją reguliuojant“.
Rizikos, kurias priimančiai visuomenei kelia migracija, visai neįvardijamos.
Be to, migrantai beveik niekam neįpareigojami, visokeriopai įpareigojama tik juos priimanti visuomenė. Tad vietoj instrukcijos, kaip reguliuoti migraciją, turime „meilės prisipažinimą migrantams“, – žurnale „Focus“ reziumuoja publicistas Gaboras Steingartas.
Neaiškios formuluotės – prieštaringos interpretacijos
Teisininkams kliūva aptakios, įvairiai interpretuotinos sutarties formuluotės, kuriomis remdamiesi migrantai ateityje galės kelti savo reikalavimus. O štai dėl galimo teisinio sutarties poveikio tarptautinės teisės specialistai nesutaria. Dauguma abejoja, ar sutartis „paprotinės teisės“ keliu galėtų tapti teisiškai privaloma.
Tačiau esama ir labai aiškių perspėjimų. Štai teisės profesorius, buvęs „Vokietijos etikos tarybos“ narys Reinhardas Merkelis įsitikinęs: „Susitarimas be jokios abejonės turės tarptautinės teisės poveikį“. Teigdama priešingai, vyriausybė „sugestyviai klaidina“, – sakė jis interviu Vokietijos radijui „Deutschlandfunk“. Teisininkas įsitikinęs, kad sutartis ilgainiui pritrauks daugiau migrantų, pirmiausia iš Afrikos.
Austrų valstybinės ir tarptautinės teisės ekspertas, Salcburgo universiteto teisės profesorius Michaelis Geistlingeris sutartį laiko paprotinės tarptautinės teisės, arba „soft law“ (švelniosios teisės) atveju – taigi, įstatymams artimu susitarimu, neturinčiu absoliutaus privalomo charakterio.
Drauge M. Geistlingeris atkreipia dėmesį į tuos punktus, kuriais sutartis išeina už galiojančios tarptautinės teisės ribų, – tarkime, nutrindama ribas tarp legalios ir nelegalios migracijos, sukurdama tarptautinėje teisėje ligi šiol neegzistavusią migranto kategoriją, susiedama ją su bendraisiais žmogaus teisių gynimo įsipareigojimais ir visu tuo atverdama naujas veikimo galimybes nevalstybinėms organizacijoms.
Teisininkas atkreipė dėmesį net į 17 abejotinų sutarties punktų. Remdamasi M. Geistlingerio ekspertize, Austrija ir pasitraukė iš sutarties.
Piliečiams vertėtų žinoti, kam „mes įsipareigojame“
„Švelnioji teisė“, kaip žinia, irgi veikia – laukiama, kad valstybės laikytųsi susitartų dalykų. Tai matyti ir pačiose sutarties formuluotėse: daugelis punktų prasideda žodžiais „Mes įsipareigojame“.
Labai tikėtina, kad JT Pasaulinės migracijos sutartyje išsakyti reikalavimai „turės moralinį bei politinį efektą“, – svarsto Augsburgo universiteto teisės profesorius Christophas Vedderis. Pasak jo, kitos valstybės, nevyriausybinės organizacijos ar pavieniai asmenys ateityje šiuo dokumentu galės remtis ir daryti politinį spaudimą – tiesiogiai ar per medijas.
Nors sutartis ir nenumato automatiškos migranto teisės apsistoti pasirinktoje šalyje, tačiau valstybės įsipareigoja organizuoti saugios migracijos kelius, visuose migracijos etapuose aprūpinti migrantus informacija, finansuoti migrantų šeimų atsigabenimą, užtikrinti visų migrantų lygias galimybes integruotis į švietimo, sveikatos bei darbo rinkos struktūras.
„Mes įsipareigojame visų kvalifikacijų darbo migrantams padėti jų tikslinėse šalyse gauti socialinę apsaugą.“ Arba: „Mes įsipareigojame pasirūpinti, kad visi migrantai nepriklausomai nuo jų migracijos statuso galėtų pasinaudoti jų žmogaus teise gauti užtikrintą priėjimą prie pagrindinių paslaugų,“ – vadinasi, ir prie socialinių garantijų.
Bet juk daugelis pasirašančiųjų šalių neįstengia to garantuoti net savo piliečiams, bent jau tokia prasme, kaip tos paslaugos suprantamos turtingose ES šalyse, – pastebi dienraštis „Die Welt“.
Tapatybės dokumentų neturintiems migrantams valstybės įsipareigoja suteikti naujus. O tai dažnu atveju reiškia ir suteikti jiems naują tapatybę, nes didelė dalis migrantų ją sąmoningai slepia.
Ne kiekvienam priimtinas pasirodys ir punktas, pagal kurį kitos valstybės teritorijoje gimę migrantų vaikai automatiškai įgys tos šalies pilietybę.
Kaip teisėtas migracijos pagrindas sutartyje ne kartą minima klimato kaita. Ar tai reiškia, kad ateityje šalia politinio prieglobsčio bus įvesta ir teisė į prieglobstį dėl klimato kaitos pasekmių?
Vis daugiau valstybių vertina kritiškai
Nr. 17 pažymėtas sutarties tikslas įpareigoja valstybes „pašalinti visas diskriminacijos formas ir skatinti pagrįstais faktais paremtą viešąjį diskursą migracijos suvokimui formuoti“. Medijų atstovai sunerimę: ar tai nereiškia žodžio laisvės ribojimo?
Juk JTO generalinis sekretorius Antonio Guterresas šių metų sausį jau yra raginęs tarptautinę bendruomenę pabrėžti migracijos privalumus, užuot koncentravusis į jos rizikas.
Panašiai ir dabar: sutarties šalininkai ragina matyti teigiamas šio dokumento puses. Pateikti sutartį kaip veiksmingą migracijos reguliavimo bei planavimo instrumentą – suprantamas jos rengėjų noras.
Tačiau matant, kaip joje tylomis apeinamos akivaizdžios su migracija susijusios problemos, neapleidžia įtarimas, kad sutarties rengėjai arba patys pasidavė globalaus planavimo sėkmės iliuzijai, arba siekė „sugestyviai klaidinti“, kaip pasakytų aukščiau cituotasis teisininkas R. Merkelis.
Tad nėr ko stebėtis, jei didėja nuo sutarties nusigręžiančių šalių skaičius: po JAV, Vengrijos, Australijos ir Austrijos dabar iš planuotos sutarties traukiasi ir Bulgarija, pareiškusi: „Sutartis kenkia Bulgarijos nacionaliniams interesams.“
Sutartį labai kritiškai vertina Čekija, Danija, Didžioji Britanija, Italija, Lenkija, Slovėnija, Švedija ir Šveicarija. O kokia yra Lietuvos vyriausybės pozicija?
