Trečiadienį, sausio 12-ąją, – Gitano Nausėdos prezidentavimo pusiaukelė, t.y. dveji su puse metų valstybės vadovo poste. Ką dveji su puse metų davė Lietuvai ir ko dar galime tikėtis per likusius dvejus su puse?
Vejasi žinių traukinį, ryte klausosi vienų, vakare – kitų
Politologas, vienas sambūrio „Pro Patria“ steigėjų Vytautas Sinica komentavo, kad G. Nausėda yra „politikos naujokas, kuris vis vejasi žinių traukinį ir bando tapti lyderiu.“ Pasak V. Sinicos, prezidento veiksmus būtų galima apibūdinti taip: neužtikrintumas ir blaškymasis.
Vis dėlto, sakė jis, visuomenė mato G. Nausėdą kaip tą politiką, kuris klausosi: „G. Nausėda nuolat save pozicionuoja kaip tą, kuris girdi, klausosi, gali pakeisti nuomonę. Visuomenė tai vertina, manau, tai viena priežasčių, kodėl reitingai yra geri“.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) Komunikacijos fakulteto docentas dr. Virgis Valentinavičius teigė, kad lyderystė reiškia kryptį ir nuoseklumą – turi būti laikoma ta pati kryptis bent jau apčiuopiamą laiko tarpą.
„Jei palyginsime su Dalia Grybauskaite, aišku, buvo pozicijų, kuriose D. Grybauskaitė keitėsi, bet jų buvo žymiai mažiau per ilgesnį laiką ir keitimasis buvo principinis. (...) Čia matome ne politikos, o nuotaikos kaitą. Argumentas, kad prezidentas neva geriau klausosi ir girdi, nelabai įtikina, kadangi susidaro toks vaizdas, kad iš ryto klausosi vienų, vakare – kitų“, – svarstė V. Valentinavičius.
Nėra lyderis, ieško vietos po politikos saule
Istorijos instituto mokslininkas dr. Algimantas Kasparavičius sakė nežinantis istorijoje tokių atvejų, kai žmogus, nebuvęs lyderiu iki jį išrenkant prezidentu, staiga taptų „ypatingu lyderiu“. Anot jo, G. Nausėda yra politikos naujokas.
„Kodėl vyksta konfliktas, kas čia kibirkščiuoja? Be jokios abejonės, kibirkščiuoja Vyriausybė, Seimas ir prezidentas. Kibirkščiuoja pirmiausiai todėl, kad ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje yra absoliutūs naujokai. (...) Bendras lyderystės trūkumas valstybėje sukuria vidinę įtampą. Tai dar būtų pusė bėdos, su kuria būtų įmanoma iš dalies gyventi. (...) Bet problema ta, kad tarptautinė aplinka aplink Lietuvą smarkiai komplikuojasi“, – argumentavo A. Kasparavičius.
MRU lektorė Rima Urbonaitė atkreipė dėmesį į tai, kad lietuviai nemėgsta rinkti politikų: „Kad meilė ne politikams yra pražūtinga, man atrodo, galime įsitikinti ne tik prezidento rinkimuose, bet ir parlamento, kai „duokit viską, išskyrus politiką, už šitą mes ir prabalsuosime“. Toks ir rezultatas“.
Pasak politologės, vidaus politikoje prezidentas yra labai stipriai apribotas tol, kol yra pakankama valdančioji dauguma, galinti atremti ir veto. Tačiau, jos manymu, ir užsienio politikoje G. Nausėda pamiršo savo lyderystę.
„Užsienio politikoje, bijau, kas ir nutiko su šiuo prezidentu, kad kol kariavo karus su sveikatos apsaugos ministru, šiek tiek pamiršo lyderystę užsienio politikoje. Kai kurie momentai pražiopsoti, kur galbūt prezidento norėjosi daugiau“, – teigė MRU lektorė.
Urbonaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad kartais prezidentas įsiklauso tik į vieną pusę: „Matome, kaip jam kartais sunku įsiklausyti į kitą pusę. (...) Lyderis nėra tas, kuris taikosi kaip patogiau. (...) Prezidentas dar ieško vietos po politikos saule“.
Nėra laiko mokytis
„Kai mane kur nors kviečia, visada susimąstau, ar galiu, ar esu pasiruošęs prisiimti kokią nors naštą, šiuo atveju, kalbame apie prezidento instituciją. Man atrodo, pirmiausiai prieš pasakydamas „noriu tapti prezidentu“, ne kaip vaikas, kad noriu būti prezidentas, bet pirmiausiai reikėtų įsivertinti savo galimybes“, – argumentavo „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius Rolandas Barysas.
Pasak jo, atėjus į prezidento poziciją, „nėra laiko mokytis nei politinio etiketo, nei vadybos paslapčių – reikia dirbti“.
„Kas iš to, kad žmogus baigs savo penkerių metų kadenciją ir įgis patirties, paskui galbūt negalės jos realizuoti“, – pažymėjo R. Barysas.
Jis taip pat pastebėjo, kad prezidentui trūksta komunikacijos – žiūrint į G. Nausėdos darbotvarkę, atrodo, kad su užsienio reikalų ministru per dvejus su puse metų jis susitiko aštuonis kartus.
„Tai yra absurdas. Iš kitos pusės, tikiu, kad yra kitokie kanalai (...), bet tai nėra užsienio politikos koordinavimas. (...) Rezultatas sufleruoja, kad tų susitikimų nėra net ir neformalių“, – svarstė R. Barysas.
Kaip pridūrė V. Valentinavičius, komunikacijos kanalų netrūksta, kai yra noro kalbėtis. Jo manymu, pradinė nesikalbėjimo priežastis yra nenoras kalbėtis tarpusavyje, ką lemia vertybiniai nesutarimai tarp prezidento ir valdančiosios daugumos.
Tapatinasi su „valstiečiais“, Darbo partija
Valentinavičiaus teigimu, savo pažiūromis dėl tradicinės šeimos, Stambulo konvencijos, LGBT ar lyčių lygybės prezidentas yra ultrakonservatyvus, o tai rodo, sakė V. Valentinavičius, ir įvairūs susitikimai su visuomenės grupėmis, pavyzdžiui, „basomis mamomis“.
„Jis jau tapatinasi su buvusia valdančiąja dauguma – su „valstiečių“ partija, su Darbo partija, Lenkų rinkimų akcija. (...) Užsienio politika yra virtusi šių vidaus kovų arena. Yra politinis konfliktas, politinė kova dėl nesuderinamų pozicijų – ji prasidėjo ne pirmą dieną, tęsis iki kadencijos pabaigos. Užsienio politikoje, deja, mes daugiau kalbame apie tai, kas ką nugalės nei sprendžiame problemą, kaip iš tikrųjų išeiti iš šios Taivano – Kinijos aklavietės“, – kritikavo V. Valentinavičius.
Anot V. Sinicos, tikriausiai pirmą kartą matome tokį atvirą vienos krypties nebuvimą užsienio politikoje: „Bus pasekmės, jos nusitęs toliau nei ši kadencija. (...) Klaida prezidento, kad jis neskubėjo ir, manau, nesiryžo ankstesnėje stadijoje tų klaidų taisyti. Matau jo nelyderystę užsienio politikoje. Taivano klausimu jis galėjo ir turėjo reaguoti iš karto, jei mano, kad tai yra klaida“.
Urbonaitė kritikavo ir prezidento gerovės valstybės kūrimą – jos manymu, įtampų visuomenėje G. Nausėda sukūrė dar daugiau.
„Kai prezidentas pats nerodo tinkamo dialogo su visais, parodo, kad su šiais aš susitiksiu asmeniškai, o su šitais susitikti nusiųsiu tik savo patarėjus, nors klausimas yra tas pats, tik skirtingos interesų grupės ateina, tai nelabai supranti, ar jis tikrai supranta, kas yra gerovė“, – svarstė politologė.
Tačiau, sutiko ji, prezidento galimybės pakeisti kai kuriuos dalykus „yra labai ribotos, ypač, kai jis politiniame lauke turi labai mažai sąjungininkų“.
Bus išrinktas kitai kadencijai?
Kokią situaciją matysime kitus dvejus su puse metų? V. Valentinavičiaus manymu, būtų pokyčių, jei „prezidentas kažkokiu stebuklu įstengtų grįžti į viršpartinio orbitro poziciją, kurią jis yra praradęs“
„Dabar prezidentas, esu įsitikinęs, pagal savo pažiūras susitapatino su kraštutinėmis jėgomis visuomenėje, su antivakseriais, maršininkais ir panašiai, jam labai sunku susitarti su valdančiąja dauguma, kuriai daug kas iš jo ideologinių principų yra nepriimtina. Neįsivaizduoju, kaip galima ieškoti kompromisų“, – teigė V. Valentinavičius.
Barysas pabrėžė – žūtbūt reikalingas ryšys su Vyriausybe, kitaip, negebėdamas kalbėtis su kitomis valdžiomis, prezidentas neįgyvendins savo vizijos.
„Manau, kad dveji su puse metų yra daug, bet reikia daryti dabar. Pirmiausiai, ką prezidentas turėtų pasakyti pats sau, kad nenoriu antros kadencijos – kam jam? Ką jis ten papildomo gaus? Dar vieną papildomą kankinimosi penkerių metų laikotarpį savo gyvenime? Tegu jis ten gyvena normaliai su savo šeima, gaus rentą, turės vairuotoją – viską jis turės. Bet padaryti Lietuvai jis gali labai daug – pasako, kad manęs nedomina antra kadencija, bet pasieksiu, kad gerovės elementai atsirastų“, – sakė R. Barysas.
Sinicos manymu, prezidento santykiuose su valdančiaisiais nebus pokyčių – įtampa buvo ir bus, pirmiausiai – dėl principinių skirtumų. Tačiau jis įžvelgia kitų galimų pokyčių – jei dabar G. Nausėda bando visiems patikti ir neužimti aštrių pozicijų, taip ilgai laikytis nepavyks ir prezidentas turės užimti aiškesnę poziciją.
Politologo manymu, pirmoji kadencijos pusė prezidento nenusmukdė: „Jei norės antros kadencijos, galės ją pasiimti, bet reikia daugiau ryžto“.
