Nacionaliniuose Vokietijos parkuose, sukurtuose, beje, pagal amerikietišką pavyzdį, motinai gamtai leidžiama likti pačia savimi. Kiekviename parke yra plati teritorija, į kurią įėjimas draudžiamas arba bent jau labai griežtai ribojamas. Tokioje teritorijoje niekas nekerta medžių, nerenka nukritusių šakų, nenuvalo kelių automobiliams ir negąsdina laukinių gyvūnų.
Neseniai su grupe gamtos mylėtojų iš įvairių šalių man teko aplankyti zoologijos sodą WildtierPark Edersee, esantį Hessen žemėje, kur atviruose voljeruose laikomi šioms vietovėms būdingi miško gyvūnai, išvengę visiško išnaikinimo lemties.
Erdviose pievose priešais lankytojus, stovinčius už neaukštos tvoros, laisvai sau vaikščioja lūšys, vilkai, lapės ir šernai, vedini mažais dryžuotais šerniukais, o besiganančių elnių nuo žiūrovų net jokia tvorelė neskiria.
Šiame zoologijos sode kasdien nustatytu laiku vyksta edukaciniai ir labai smagūs plunksnuotųjų plėšrūnų - pelėdų, vanagų, grifų ir erelių - pristatymai. Treneriai meta į orą gabalėlius žalios mėsos, o plėšrieji paukščiai tiesiog ore ją pagauna, praktiškai liesdami sparnais žiūrovų veidus.
Kitą rytą po apsilankymo zoologijos sode mūsų grupė sugužėjo į autobusą ir pasileido per ryškiai geltonus žydinčių rapsų laukus į nacionalinį parką Eifel, užimantį 11 000 hektarų teritoriją Nordrhein-Westfalen žemėje, prie pat sienos su Belgija.
Šis parkas yra ypatingas. Tai pirmasis Vokietijoje „naktinio dangaus“ parkas. Vietos astronomas Harald Bardenhagen mūsų grupei perskaitė ištisą paskaitą apie tai, kad visame žemyne teliko vos kelios vietos, iš kurių galima pamatyti Paukščių Taką. Viena iš tokių vietų ir yra Eifel. Jis paaiškino, kad dėl gausios elektros šviesos, apšviečiančios kelius, pastatus ir įvairiausias įstaigas dideliuose miestuose ir mažuose miesteliuose, dangus niekada netampa pakankamai tamsus, kad būtų matyti mažesnės žvaigždės nei tos, kurios suformuoja visiems gerai žinomus žvaigždynus.
„Paukščių Taką sudaro du šimtai milijonų žvaigždžių, – pasakojo astronomas. – Daugumos jų žmogaus akis nebegali pamatyti, nes žemėje nebeliko visiškos tamsos.“
Egzistuoja netgi mokslinis „tamsaus dangaus“ apibrėžimas, o tuo metu, kai Paukščių Takas yra geriausiai matomas, parke Eifel net yra rengiamos naktinės ekskursijos.
Šiame parke ant kalvos prie ežero taip pat įsikūręs buvęs nacių propagandos centras Vogelsang, kuriame Antrojo pasaulinio karo metais buvo rengiami valdantieji pareigūnai Rytų Europos šalims. Akmeninio keturaukščio pastato kieme iki šiol stovi akmeniniai ereliai – nacistinės Vokietijos simboliai. Pagal planą, šis pastatas turėjo tapti pagrindu šimtaaukščiam dangoraižiui, simbolizuojančiam Trečiojo Reicho galybę, tačiau jam nebuvo lemta išsipildyti, kaip ir planams užkariauti visas šalis į rytus nuo Vokietijos. Ant vartų, išlikusių nuo Trečiojo Reicho laikų, pavaizduotas arijų raitelis, nuogas jojantis į rytus, o tada grįžtantis atgal į vakarus, jau vilkintis kailiais ir nešinas maišais užkariautose šalyse prisigrobto turto... Po karo Vogelsang buvo transformuotas į susirinkimų ir konferencijų centrą, paaiškino mums parko direktorius Michael Lammertz, kad nebūtų leista šio pastato užimti neonaciams.
Eifel parke daug dėmesio skiriama lankytojams, turintiems įvairių fizinių negalių. Čia gausu įvairių patalpų, informacinės medžiagos ir poilsio vietų, pritaikytų neįgaliesiems, o taip pat ir takų, tinkamų ne tik dviratininkams, bet ir neįgaliųjų vežimėliams. Akliesiems skirtame take yra speciali reljefinė danga, žyminti pėsčiųjų tako kraštą, parko žemėlapiai iškabinti tokiame aukštyje, kad būtų patogūs ir sėdintiems neįgaliųjų vežimėliuose, o kurtiesiems ir neprigirdintiesiems ekskursijas veda gestų kalbą mokantys gidai.
Po pasivaikščiojimo po parką lankytojai turi galimybę papildyti savo žinių bagažą puikiai įrengtame informaciniame centre vaikams ir suaugusiems, o taip pat pasistiprinti daugybėje čia esančių kavinių.
Po visos Eifel parke praleistos dienos mes vakarieniavome puikiame restorane Schloss Schleiden, įsikūrusiame senovinės pilies rūsyje. Kaip ir įprasta šiuo metų laiku, meniu dominavo baltieji smidrai, kuriems dabar yra pats derliaus metas: „Baltieji smidrai su kumpiu, baltieji smidrai su bifšteksu, baltieji smidrai su bulvėmis“ ir t.t. Tačiau kadangi ši daržovė, o, tiksliau, ūglis išsiskiria švelniu skoniu ir puikiai dera su praktiškai viskuo (ypač, jei patiekiama su olandišku padažu), tai niekas nebūtų nė pagalvojęs dėl to piktintis.
Po pasivaikščiojimo po parką lankytojai turi galimybę papildyti savo žinių bagažą puikiai įrengtame informaciniame centre vaikams ir suaugusiems, o taip pat pasistiprinti daugybėje čia esančių kavinių.
Nakvojome viešbutyje Tagungshotel Eifelkern, kuris rengėsi užsidaryti remontui, tad mūsų grupė jame buvo vieninteliai svečiai. Tačiau, nepaisant to, kambariai buvo tvarkingi, o viskas veikė - ir vandentiekis, ir elektra, ir net šildymas. Nebuvo tik vieno dalyko, privalomo bet kokio europietiškos viešbučio elemento - į nakvynės kainą įtrauktų pusryčių, mat restoranas remontui užsidarė pirmasis.
Dėl šių aplinkybių mums teko patraukti į restoraną Das Bauerncafe Morsbacher Hof, įsikūrusį pačiame parke. Prabangių pusryčių, kurių menių buvo galima rasti visko, ko tik geidžia širdis, nuo silkės ir dešros iki ananasų, metu mūsų grupė pradėjo planuoti 10 kilometrų kelionę dviračiais palei Urft upę. Aš pareiškiau, kad kol jaunimas važinėsis dviračiais, aš pati sau viena pasivaikščiosiu. (Sakoma, kad kartą išmokus važiuoti dviračiu, šis įgūdis niekada neprarandamas. Aš esu gyvas pavyzdys, kad vis dėlto galima pamiršti, kaip važiuoti dviračiu!)
Tačiau manimi buvo pasirūpinta. Dviračių nuomos kompanija EifelRAD mums parūpino Trimobile – triratį su sėdynėmis, kurį vairavo vienas iš mūsų jaunuolių, o aš tik sėdėjau gale ir myniau pedalus. Mūsų jaunimas ėmė mane erzinti ir vadinti „karaliene Ema“, o man tuomet jau nebeliko nieko kito, tik pakelti ranką ir šiek tiek judinant delną karališkai visus pasveikinti.
Tekstas ir nuotraukos Emos Krasov
