Džeimsas Kukas (angl. James Cook; 1728 m. spalio 27 d. – 1779 m. vasario 14 d.) - anglų jūrininkas, kartografas, tyrėjas. Vadovavo trims ekspedicijoms į Ramųjį vandenyną, jų metu atrado rytinę Australijos pakrantę, Naująją Zelandiją ir daug Ramiojo vandenyno salų.

Būsimasis keliautojas gimė daugiavaikėje šeimoje; nebuvo nei kilmingas, nei turtingas. Jo karjera prasidėjo nuo tarnybos burlaivyje, vežiojusiame anglį iš Niukaslo į Londoną. Toliau tarnaudamas savanoriu Didžiosios Britanijos kariniame laivyne, ėmė tyrinėti įvairių vietų navigaciją, sudarinėjo locijas, gavo kapitono laipsnį.

Pirmoji ekspedicija

1766 m. Karališkoji Mokslų Draugija patikėjo Kukui (jau karališko laivyno leitenantui) atlikti Veneros stebėjimą Ramiojo vandenyno pietuose. 1768 m. Kukas laivu „Endeavour“ išplaukė iš Anglijos. 1769 m. pasiekė Taitį, kur atliko numatytus astronominius stebėjimus.

Vykdydamas antrą ekspedicijos užduotį, Kukas išplaukė į vakarus, ieškodamas neatrasto žemyno „Terra Australis“ („Pietų žemė“). Karališkoji draugija tikėjo, kad toks žemynas privalo egzistuoti. Kukas manė priešingai – jis tvirtino, kad tokio žemyno neturi būti. Galiausiai ekspedicija pasiekė Naująją Zelandiją. Taip Kukas tapo antruoju europiečiu, aplankiusiu tą žemę (pirmasis ją 1642 m. atrado olandas Abelis Tasmanas). Galiausiai pasiekiama nežinoma žemė – pietrytinis Australijos krantas. Tai įvyko 1770 m. balandžio 19 d. (pagal laivo žurnalą). Ekspedicijos nariai padarė pirmus Australijos floros ir faunos aprašus. Pirmą kartą buvo susidurta ir su aborigenais. Tačiau garsusis tyrinėtojas vis dar nemanė pasiekęs mįslingąją „Terra Australis“.

Įspūdinga tai, kad visos kelionės metu Kukas neprarado nė vieno jūreivio, kurie kituose laivuose ištisomis įgulomis mirdavo nuo skorbuto, kadangi racioną sudarė tik sūdytas maistas ir džiūvėsiai. Kukas pirmasis iš vadovybės išsireikalavo, kad tarp maisto būtų ir vitaminingų raugintų kopūstų. Jo ekspedicijose beveik nebuvo ligonių. Tiesa, kelionių metu nuo įvairių tropikų ligų – maliarijos, dizenterijos ir kitų – mirė daug ekspedicijos dalyvių.

Antroji ekspedicija

Karališkoji Mokslų Draugija dar kartą patikėjo Kukui mistinės žemės paieškas. Buvo manyta, kad „Terra Australis“ yra kažkur piečiau nuo pirmosios ekspedicijos trasos. Ekspediciją sudarė jau du laivai: „Resolution“ ir „Adventure“. Šįkart keliauta kur kas piečiau; kelionės metu atrasta Pietų Džordžija ir Pietų Sandvičo salos.

Keliauti per arktinę miglą ir esant neigiamai temperatūrai buvo labai sunku. Laivai visiškai prarado kontaktą. „Adventure“ nuplaukė į Naujosios Zelandijos pusę, kur prarado didžiąją dalį savo įgulos kovose su maoriais ir galiausiai nusprendė grįžti į Angliją. Tuo tarpu Kukas ir „Resolution“ toliau tyrinėjo Antarktidos apylinkes, nors paties kontinento nepasiekė. Galiausiai ekspedicija pasuko į Taitį pasipildyti atsargų. Kelionė tarsi patvirtino hipotezę, kad „Terra Australis“ yra tik mokslinė fantazija, nors Kukas nuo paslaptingojo kranto buvo nutolęs vos per 200 kilometrų, tik to nežinojo.

Trečioji ekspedicija

Į savo trečiąją kelionę Kukas išplaukė laivu „Discovery“ 1776 m. liepą. Kartu su juo plaukė „Resolution“. Pirmiausia buvo apiplauktas Gerosios Vilties kyšulys, toliau maršrutas driekėsi per Naujosios Zelandijos regioną, kol galiausiai buvo pasiektas Taitis. 1778 m. sausį Kukas tapo pirmuoju europiečiu, išsilaipinusiu Havajuose. Vėliau pasiektas ir Vankuveris. 1778 m. balandžio 26 d. ekspedicija išplaukė į šiaurę, tačiau blogi orai privertė atitolti nuo žemės, kurią vėl pamatė jau prie Aliaskos. Australija ir vėl Kukui buvo kone ranka pasiekiama.

Tyrinėtojo mirtis

1779 m. Kukas grįžo į Havajus. Kiek vėliau Kealakekua įlankoje keletas havajiečių pavogė vieną Kuko valtį. Susidarius tokiai situacijai, paprastai būdavo paimama į nelaisvę keletas havajiečių. Tą kartą buvo nutarta paimti įkaitu Havajų karalių Kalaniopuu. Pakrantėje susirinko daug pasipiktinusių čiabuvių. Prasidėjus kovai, panaudoti akmenys, paskui strėlės ir ietys, britams buvo duotas įsakymas šaudyti į vietinius iš muškietų. Kukas žuvo susirėmimų metu.

Pasak legendos, aborigenai suvalgė garsųjį tyrinėtoją. Iš tiesų jie spyriojosi atiduoti jo palaikus; neatgavus viso kūno, ir gimė legenda, kad Kuką suvalgė aborigenai. Vėliau palaikai buvo perduoti britams ir oficialiai palaidoti jūroje.

Kuko nuopelnai geografijai didžiuliai. Jis pažymėjo žemėlapyje Draugijos salas ir Didįjį Barjerinį rifą, Naujosios Kaledonijos, Norfolko salas, Pietų Sandvičo, pietrytines Havajų, Pietų Georgijaus salas. Naujoje Zelandijoje yra Kuko kalnas, Ramiajame vandenyne yra du Kuko salynai, Kuko įlanka prie Aliaskos krantų, Kuko sąsiauris tarp Naujosios Zelandijos Šiaurės ir Pietų salų ir t.t.