Nors didžiojo pabėgimo detalės nėra būdingos normaliam amerikietiškam gyvenimo būdui, istorijos esmė yra tai, su kuo visi turi sunkumų – sugebėjimas pasikeisti.
Pirmame filme apie pabėgimą „NY Prison Break: The Seduction of Joyce Mitchell“, kurį neseniai buvo galima pamatyti „Lifetime“ kanale, Sweato veikėjas pradeda flirtuoti su Joyce Mitchell klausdamas, ar ji mano, kad žmonės gali pasikeisti. Nesudvejojusi ji atsako, jog taip, žinoma, kad jie gali pasikeisti.
Atsakymo metu, jos veide matomas nerimas, nes nuo atsakymo į šį klausimą priklauso labai daug – sistemos, kuri kasmet kainuoja trilijoną mokesčių mokėtojų pinigų, patikimumas, visuomeninio saugumo supratingumas, baudžiamosios sistemos moralinis pajėgumas ir tai, kaip mes matome savo ateitį. Jeigu žmonės negali pasikeisti – reiškia, jog kažką įkalindami tik meluojame patys sau, o tai, ką darome su nusikaltėliais, yra tik brangus ir beprasmis sandėliavimas.
Klausimas, ar žmonės gali pasikeisti, yra viena pagrindinių kriminalinio teisingumo debatų tema, kurios supratimas Obamos ir Trumpo administracijose yra visiškai skirtingas. Prezidentas Trumpas nuolatos kalba apie „blogus vyrukus“, kuriuos reikia sodinti į kalėjimą, o JAV generalinis prokuroras Jeffas Sessionsas planuoja skirti griežtesnes laisvės atėmimo bausmes ir ženkliai padidinti mūsų kalėjimų populiaciją. Trumpas ne kartą minėjo, jog „žmonės nesikeičia.“
Deja, jie keičiasi. Įvairūs empiriniai tyrimai parodė, kad naudojant tinkamas priemones žmonės gali pakeisti ne tik savo elgseną, bet ir asmenybę. Ilinojaus universiteto tyrėjai išanalizavę 207 tyrimus priėmė išvadas, jog žmonės, gaunantys tinkamas korekcines priemones, netinkamas savo asmenybės savybes gali pakeisti per šešis mėnesius.
Ar įkalinimas yra tinkama priemonė vis dar nėra aišku. Kriminalinio teisingumo sektorius yra vienintelis sektorius, kuris savo pasisekimą matuoja nesėkmėmis. Nacionalinis Teisingumo institutas teigia, jog 76,6 procento bausmę atlikusių kalinių per penkerius metus ir vėl patenka į kalėjimą. Toks faktas remia idėją, jog dauguma patekusių į šią sistemą negali pasikeisti. Tačiau kita recidyvizmo statistikos pusė patvirtina, jog 23,4 procento bausmę atlikusių kalinių yra reformuojami. Tai reiškia, jog įkalinimas jiems padėjo. Tai taip pat reiškia, jog Trumpo administracijos planai įkalinti daug daugiau nusikaltėlių nebus nesėkmingi. Nors didžiajai daliai tai nepadės, kai kuriuos kalinius tai padės reformuoti.
Tai ir yra priežastis, dėl kurios taip siekiama kalėjimo reformos – faktas, kad žmonės gali pasikeisti, nereiškia, kad jie tikrai pasikeis. Fakto, kad žmonės tinkamomis sąlygomis gali pasikeisti, pripažinimas padės suprasti mums daug daugiau apie šią problemą. Negalime į pasaulį žvelgti vienprasmiškai, turime suprasti sugebėjimą pasikeisti ir išplėsti variantus, kurie padės tuos pokyčius pasiekti. Nebūtų protinga panaikinti visos kalėjimų sistemos, tačiau negalime remtis vien tik ja kaip tai planuoja daryti Trumpas ir jo draugai.
Klaidingas mąstymas, jog nusikaltėliams trūksta asmeninių vertybių, užkirs kelią teisingumo sistemos reformoms. Dauguma nusikaltėlių tokį kelią pasirinko dėl narkotikų ir ligų. Aštuoniasdešimt procentų įkalintųjų vartoja narkotines medžiagas, o daugiau nei pusė kalėjimuose bausmę atliekančių žmonių kenčia nuo psichikos sutrikimų, o kai kurie iš kalinių, tokių kaip Mitchell, kuri ir pati dabar dėvi dryžuotą uniformą, paprasčiausiai priėmė vieną blogą sprendimą. Šiems kaliniams nereikia pasikeisti. Tinkamų priemonių pagalba jiems reikia sugrįžti į ankstesnę savo būseną.
Nesileiskite būti sugundomi Trumpo administracijos kalbų apie nepakeičiamumą ir amžiną pavojų. Esant tinkamoms sąlygoms žmonės tikrai gali pasikeisti į gera.
Chandra Bozelko, tinklaraščio „Prison Diaries“ ir knygos „Up the River“ autorė
