Vos spėjau praėjusį kartą apžvelgti Rusijos karinę „galią“ pasitelkęs lėktuvnešio, tapusio tramplinu lėktuvams nerti į vandenį, pavyzdį, kai pasirodė panašių pavyzdžių iš sausumos srities. Praėjo vos daugiau nei pusė metų nuo to laiko, kai iš pasipūtimo sprogstantys rusai atšventė „Palmyros išvadavimą iš ISIS gniaužtų“ ir ta proga išdalino porą lagaminų medalių bei surengė pompastišką koncertą ant griuvėsių (o šitai jie mėgsta: kai 2008-aisiais rusų okupantai užėmė Cchinvalį (miestas Užkaukazėje, de facto nepriklausomos Pietų Osetijos respublikos sostinė, tačiau oficialiai kitų JT narių laikoma Gruzijos teritorija), dirigentas Valerijus Gergijevas surengė labai panašų koncertą vos už šimto metrų nuo kamerų, kuriose buvo laikomi vergiškam darbui sučiupti gruzinai), kai nutiko „netikėtas“ siurprizas! Nagi, atspėkite, kas šiuo metu viešpatauja Palmyroje? Lyg nė kvapo nebūtų buvę visų tų mėnesių, medalių ir violončelių bei, kaip pasakojo gyvi likę kovotojai ir įvykio liudininkai, po miesto užėmimo išrikiuotų mažiausiai penkių šimtų privačios karinės rusų kompanijos „Vagnerio grupė“ samdinių lavonų (beje, oficialiai Rusijoje privatūs kariniai specialistai ir jų grupės yra draudžiamos, tačiau tai jokia naujiena šiai Absoliutaus Melo šaliai – juk „jų ten nėra, tačiau mes jais didžiuojamės“). Ypač juokinga yra tai, kad kaip tik tuo metu, kai ISIS kariai galutinai užėmė miestą, Kremliuje vyko šventinis priėmimas „tėvynės herojų dienos“ proga, kuriame taip pat dalyvavo ir to paties „Vagnerio“ atstovai bei kiti „Palmyros herojai“. Rusiją šiuo klausimu šmaikštūs žmonės internete jau pakrikštijo „apsisirijinusia“.
Aišku, visada galima aiškinti, kad Palmyrą iš teroristų išvadavo drąsūs rusų herojai, o atgal ISIS atidavė bailiai Assado arabai. Tačiau turint galvoje, kokia ji buvo svarbi Rusijos propagandai (Palmyros išvadavimas buvo vienintelis realus ilgiau nei metus atvirai Sirijos kare dalyvaujančios Rusijos pasiekimas – ligoninių ir humanitarinę pagalbą gabenančių sunkvežimių sprogdinimams šlovės prilipinti kažkaip vis nepavyksta), neįmanoma patikėti, kad Palmyra buvo visiškai atiduota Assado žinion, o ištikimi Sirijos grobuonies rėmėjai rusai nė kiek jam nepadėjo. Be to, nepamirškime, kad Assado armija yra iki dantų ginkluota rusiškais ginklais ir technika, kai tuo tarpu ISIS tankų ir artilerijos neturi iš ko pirkti. O dabar visi tie šarvuočiai, kuriuos Assado kovotojai paliko tiesiog Palmyros gatvėse – ne kaip nors apšaudyta ar apgadinta, o tiesiog palikta! – atiteko nugalėtojams.
Apskritai, čia tokia milžiniška gėda, kad nežinau, nuo ko pradėti. Gėda ne tik Rusijai, bet ir tiems Vakarų idiotams, kurie vis dar tiki galimybe „bendradarbiauti su Rusija kovojant su ISIS“. Beje, tai, kas nutiko, neprieštarauja faktui, kad Rusija yra faktiška ISIS rėmėja, kaip ir kiekvieno kito didelio blogio Žemės planetoje – nesvarbu, ar tai diktatorius, ar teroristinė organizacija. Rusijos negerbia niekas – net ir tie, kuriuos ji itin gina ir globoja. Nepagarbą Rusijai ne kartą demonstravo ir Šiaurės Korėja, ir Iranas ir tie patys arabai teroristai. Na, o pats didžiausias konfūzas išėjo su draugu Adolfu, kuriam Rusija (tuomet dar sovietinė) intensyviai padėjo stiprinti pozicijas visą praėjusio amžiaus ketvirtą dešimtmetį (ji tai darė dėl tų pačių priežasčių, kaip dabar palaiko islamo terorizmą – tikėdamasi panaudoti jį kaip ginklą prieš demokratiškuosius Vakarus). Iš esmės tai, ką sovietų propaganda vėliau pavadino „klastingu užpuolimu“, tebuvo priverstinis prevencinis Hitlerio smūgis, mat jis labai gerai suprato, kad Stalinas netrukus veršis į Vokietiją. Rimti istorikai jau seniai neabejoja dėl paties fakto, o ginčijasi tik dėl detalių ir planuojamo įsiveržimo datos. Pasak istoriko Marko Solonino, Hitleriui pavyko spėti aplenkti savo nusikaltimo bendrininką iš Kremliaus net ne dienomis, o valandomis. Karas turėjo prasidėti tradiciniu rusišku būdu, kuris tuomet neseniai buvo dar kartą išbandytas Suomijoje: nuo provokacijos „tai jie mus puola!“. Na, o tam reikėjo, kad „vokiečių“ (o iš tiesų – Vokietijoje pirkti ir sovietų pilotuojami) lėktuvai pabombarduotų SSRS teritoriją. O taip absurdiškai birželio 22 dienos išvakarėse nuskambėję įsakymai „nepasiduoti provokacijoms“ (iki tokio lygio, kad nuo naikintuvų buvo nuiminėjami ginklai!) buvo skirti tam, kad niekas tai „atakai“ nesutrukdytų. Ir kai Vokietija iš tiesų pradėjo puolimą, sovietų pusėje iš pradžių buvo nuspręsta (čia tų, kurie gerai žinojo visus planus), kad tai ir yra suplanuotoji provokacija, o ne tikras puolimas.
Beje, Palmyros gatvėse palikti rusų tankai – palikti paniškai bėgant nuo kur kas silpniau ginkluoto priešo – taip pat labai primena 1941-uosius metus. Tas pats istorikas Markas Soloninas iškėlė klausimą: kaip nutiko, kad gigantiški sovietų mechanizuotų karinių pajėgų korpusai, kurių kiekvienas savo kiekiu ir kokybe pranoko VISAS Vokietijos tankų ir šarvuočių pajėgas (kuri tuo metu apskritai stambiųjų tankų praktiškai neturėjo), o visi drauge sudėjus – ir viso likusio pasaulio pajėgas, per pirmąsias karo dienas prarado praktiškai visą stambiąją šarvuotą vikšrinę techniką, o štai daugumą palaikių sunkvežimių AMO-ZIS, kuriuos kiaurai gali perkirsti elementari iš graižtvinio šautuvo paleista kulka, išsaugojo? Pats į tą klausimą jis ir atsakė: sunkvežimiu sprukti lengva, o štai tanku – nelabai (mažas galios rezervas, nedidelis greitis...), todėl jie ir buvo palikti priešams. Kaip matome, tradicijos ir šiandien gyvuoja.
O taip pat ši Absoliutaus Melo šalis toliau tęsia nelygiavertę kovą su objektyvia realybe (o kas jai daugiau lieka, atvirai kalbant). Deputatas komunistas Valerijus Raškinas reikalauja pilnu pajėgumu atkurti baudžiamąją atsakomybę už antisovietinę propagandą ir agitaciją, įskaitant „šmeižtą“ apie Raudonąją armiją ir Spalio revoliucijos rezultatų ir pasekmių neigimą. Juokingiausia yra tai, kad jei bus priimtas jo siūlomas įstatymas, tai pagal jį už grotų sėsti turėtų būtent Raškinas ir jo kolegos, nes kaip tik jie ir neigia visiems labai gerai žinomus Spalio revoliucijos rezultatus: žmonijos istorijoje dar nematytą terorą, agresyvius karus, sugriautą ekonomiką, skurdą, alkį ir t.t. Vien žuvusiųjų Rusijoje ir už jos ribų – daugiau nei šimtas milijonų, neskaičiuojant visų kitaip nukentėjusių...
O štai kultūros ministras (regis, šias pareigas Rusijoje irgi reikia rašyti kabutėse, kaip ir kalbant apie „gynybos“ ministrą) Vladimiras Medinskis paniro į kone religinę ekstazę žadėdamas, kad tie, kurie netiki jau seniausiai (dar 1948 m.!) paneigtu sovietiniu melu, amžiais degs pragaro liepsnose. Jis „absoliučiai supuvusiomis atmatomis“ išvadino tuos, kurie netiki Panfilovo divizijos karių heroizmu (pagal oficialią sovietų istoriją, Panfilovo kariai – tai 28 Maskvos gynyboje Antrojo pasaulinio karo metu dalyvavę kariai, kurie, neva, 1941-ųjų lapkričio 16-ąją žuvo mūšyje, tačiau prieš tai sugebėjo sunaikinti 18 vokiečių tankų. 28 kariai po mirties buvo pagerbti Sovietų Sąjungos herojų vardais. 1948-aisiais sovietų atliekamo tyrimo metu buvo atskleista slapta informacija, ir paaiškėjo, kad toks įvykių aprašymas yra melagingas, o net 6 iš minėtų karių yra gyvi). Šis „kultūrininkas“ netgi sugebėjo melagingą agitacinę informaciją apie Panfilovo karius ir dar vieną kontroversišką sovietmečio „didvyrę“ Zoją Kosmodemjanskają, neva vokiečių pakartą rusų partizanę, pavadinti „šventųjų gyvenimais“. Apie Panfilovo didvyrius (kurių istorija, kaip jau žinoma, buvo nuo pradžių iki pabaigos išgalvota „Raudonosios žvaigždės“ žurnalistų, o vienas iš „didvyrių“, Ivanas Dobrobabinas, iš tiesų perėjo į priešų pusę ir dirbo jų policijoje) net buvo sukurtas filmas, kuris patyrė visišką komercinę nesėkmę – matyt, tokio šlykštaus ir akivaizdaus melo negali pakęsti netgi ištikimi „vatnikai“. Ypač įšaldytų ir neišmokamų pensijų, uždaromų mokyklų ir ligoninių bei kitų atstumtosios šalies pasiekimų fone.
Komunistinė fanatikė Kosmodemjanskaja, skirtingai nuo Panfilovo būrio, realiai egzistavo (nors, galimas daiktas, jos vardas buvo kitoks – net pagal oficialiąją versiją, ji yra vadinama Tania, o ir ne visai šviežią lavoną „atpažinusios“ šlove ir išmokomis suinteresuotos motinos(?) liudijimu vargu ar galima pasitikėti). Tačiau geriau jau jos nebūtų buvę. Ji, vykdydama žmogėdrišką slaptą Stalino direktyvą Nr. 0428, kurioje specialioms diversinėms grupėms nurodoma persirengti vokiečių uniforma, pereiti fronto liniją ir žudyti savo taikius tėvynainius vokiečių okupuotose teritorijose, padeginėjo gyvenamuosius tautiečių namus – ir gavo už tai pagal nuopelnus, kaip karo nusikaltėlei ir pridera. Ir jei ji iš tiesų buvo vedama pusnuogė per šaltį ir speigą (gali būti, kad tai mitas – tą dieną, kai ji buvo pakarta, darytoje nuotraukoje matoma, kad ji buvo apsirengusi ir apsiavusi), tai, be abejo, pažeidė Hagos konvenciją (nors, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad teroristai neturi tų teisių, kurias turi karo belaisviai), tačiau tai buvo tinkamas atpildas diversantei, planavusiai tokį patį likimą – likti basiems ant sniego arba žūti liepsnose – ištiso kaimo populiacijai. Vien jos diversinė grupė turėjo sunaikinti 10 rusų kaimų...
Visiškai nesvarbu, kokių įsitikinimų vedina ir kuo tikėdama ji tai darė. Islamistai irgi viską grindžia tikėjimu. Ji niekuo nesiskiria nuo savižudžių sprogdintojų, įsimaišančių į žmonių minią ir su savimi nusinešančių nekaltų žmonių gyvybes. NIEKUO. Kokia šalis – tokie ir jos didvyriai, tokie ir jos ministrai (Sergejus Lavrovas neseniai irgi sužibėjo diplomatiniais sugebėjimais – savo mėgstamu žodžiu „debilai“), tokios ir jos pergalės. Tai galioja absoliučiai viskam.
Jurijus Nesterenka