Šiandien mes net nepagalvojame kam turime būti dėkingi už tai, kad mokame skaityti, rašyti. Galime bendrauti raštu. Kokios buvo priežastys ir kas buvo pirmieji, kurie vaikams atvėrė duris į mokyklas?
Manoma, kad viena iš svarbiausių priežaščių buvo tai, kad susidarė bajorų luomas, atsirado miestai, bažnyčios ir sudėtingesnis tapo valstybės valdymas.
Iki šių dienų netyrinėtas klausimas apie vienuolių ir bažnyčios organizuotas mokyklas XIV a pirmoje pusėje. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, mokykla glaudžiai susijusi su krikščionybės sklidimu, nes visame pasaulyje pirmąsias mokyklas steigė prie vienuolynų, katedrų ir didesnių bažnyčių, o Vakarų Europos šalyse jau senai buvo susiformavęs parapijinių mokyklų tinklas.
Mindaugui priėmus krikštą, manoma, kad jo aplinkoje jau buvo išsilavinusių žmonių. Mindaugo sūnus Vaišvilkas buvo vienuolis, įkūręs vienuolyną. Metropolitas Makarijus rašė metraščius, tarp jų ir Voluinės, kuris rašytas Lietuvos kaimynystėje, tačiau trūksta žinių apie Vaišvilką ir jo vienuolyną. Pasak istoriko, Vaišvilkas rūpinosi Lietuvos krikščioniškuoju švietimu ir tuo tikslu kvietėsi iš Naugarduko ir Pskovo dvasininkus, mokančius lietuvių kalbą. Todėl galima prielaida, kad jau Mindaugo laikais Lietuvoje švietimas vyko.
Galima teigti, kad Lietuvoje vaikai buvo mokomi ir iki krikšto, nes apie 1389 m. į Prahos universitetą buvo įtraukti du lietuvaičiai, o 1397 m. surašytas oficialus lietuvių kolegijos Prahos universiteto įkūrimo aktas ir ten pasiųsti studentai iš Lietuvos.
Kur tie studentai įgijo pradinį išsilavinimą, kas juos mokė, taip ir nežinoma.
Siekiant stiprinti katalikybės plitimą, prie vienuolynų mokyklas steigė jėzuitai, pranciškonai, dominikonai, benediktinai, bernardinai, augustinai, pijorai, karmelitai. Vietose, kur nebuvo vienuolynų, mokyklas kūrė ir globojo parapijų kunigai.
Jėzuitai apie 200 metų (1569 – 1773) buvo patys aktyviausi ir pagrindiniai Lietuvos švietėjai. Lietuvoje turėjo platų mokyklų tinklą ir apėmė kai kurias Rusios ir Livonijos žemes. Jie daugiausiai rūpinosi viduriniu ir aukštuoju mokslu, o pradiniu – kiti vienuoliai ir parapijos.
Jėzuitų ordiną uždarius, jų mokykloms perimti įsteigta Tautinė Edukacinė komisija. Edukacinė komisija pertvarkė visą mokyklų tinklą, padalydama jį į apygardas ir apygardėles.
Vienuoliai pijorai (Įkurti 1617 m. Romoje) nuo jėzuitų skyrėsi tuo, kad kiekviena jų provincija turėjo atskirą mokymo programą, kurioje didelis dėmesys buvo skiriamas naujoms mokslo žinioms ir aktualiems krašto reikalams. Jų programose kreiptas didesnis dėmesys gimtajai kalbai, gamtos mokslams, istorijai, matematikai ir kai kuriems praktiškiems dalykams, kad baigę mokyklą galėtų dirbti sąskaitininkais, sekretoriais, iždinėse, teisme ir kt.
Dauguma šaltinių teigia, kad pirmoji mokykla Vilniuje įkurta 1387 m. prie Šv. Stanislovo katedros, tačiau tiksli mokyklos įsteigimo data nenurodoma, manoma, kad ji pradėjo veikti tuojau po katedros pastatymo.
Pirmąją žinią apie šią veikusią mokyklą Lietuvos karalystėje pateikia Vilniaus vyskupas Andrius, pranciškonas 1397 05 09 įsakymu mokėti atlyginimą katedros mokytojui.
Ši katedros mokykla mokė vaikus iš viso Vilniaus miesto. Tada tai buvo pradžios mokykla. Čia buvo pradėti dėstyti bendrojo lavinimo dalykai: retorika, dialektika, muzika, skaičiavimas, vaikai supažindinami su antikiniais autoriais. Vaikus mokė iš aukštesniųjų klasių mokyklos vadovėlių Kotono Dionizijaus „Moralinių dvieilių“, Elijaus Donato lotynų kalbos vadovėlio. Katedros mokykloje dirbo skirtingų disciplinų mokytojai ir kontorius. 1522 m katedros mokykloje veikė trys klasės. Šioje mokykloje buvo mokoma dar ir muzikos. Tai buvo muzikos mokyklų chorinio dainavimo Lietuvoje pradininkė. Vyresnių klasių mokiniai buvo mokomi patarnauti per Šv. Mišias, giedoti, o kartais ir skambinti didžiuoju katedros varpu. Mokykloje vyko estetinis vaikų lavinimas, nes archeologinių tyrimų metu rasta muzikos instrumentų dambrelių, švilpynių, ūžynių. Manoma, kad šioje mokykloje buvo mokoma ir lietuvių kalbos. Berniukai buvo mokomi karo meno, supažindinami su ginklais.
Ne visi vaikai galėjo mokytis, todėl didelė dalis sėmėsi išminties, gyvenimiškos patirties, įvairių žinių iš savo tėvų, autoritetingų žmonių.
Kai kurie šaltiniai teigia, kad antroji mokykla pradėjo veikti XV a. pradžioje Naujuose Trakuose. Vytauto Didžiojo dokumente (1409 06 25), kuriuo apdovanojama Marijos Aplankymo bažnyčia ir ji įpareigojama išlaikyti mokyklą, tačiau kai kurie tą aktą laiko abejotinu. 1469 m. atsiranda mokykla Varniuose. Daugiau mokyklų atsirado tik vėlesniais laikais. Iš XVI a. pradžios buvo žinomos Tauragės 1507 m., Žiežmarių - 1520 m., Eišiškių - 1524 m., Joniškio - 1530 m. Manoma, kad tokių mokyklų turėjo būti ir kituose dideliuose miestuose Gardine, Kaune. Šiose mokyklose turėjo būti taikomas laisvųjų menų modelis, apimantis keletą platesnių disciplinų, tačiau realybėje tai nebuvo plačiai įgyvendinta. Dažniausiai studijavo Šventąjį Raštą, mokėsi lotynų kalbos.
1513 m. Vilniuje duris atvėrė antroji pradinė mokykla prie Šv. Jono parapijinės bažnyčios. Ji turėjo didesnį pasisekimą nei katedros mokykla.
XVI a. pradžioje Renesanso idėjos pasklido ir Lietuvoje. Jos akcentavo lotyniškumą ir nacionalinį savitumą. Daugiausia jį skleidė lietuviai, grįžę iš studijų užsienyje.
Beveik tuo pat metu Lietuvą pasiekia reformacijos judėjimas, kuris dar daugiau suaktyvina Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Norėta per švietimo institucijas apimti visus visuomenės sluoksnius, nepaliekant ir valstiečių, o tai padaryti galima tik per žemiausią – pradinę – švietimo pakopą.
Lietuvoje net iki XVIII a. pradžios daugiausia buvo parapijinių mokyklų.
Tuo metu oficialios Lietuvos valstybės karinės pajėgos dalyvavo daugelyje mūšių. Lietuvą buvo užpuolęs badmetis, stipriai nukentėjo Lietuvos mokyklos, tad po XVII a. teko iš naujo atkurti mokyklų tinklą. Praūžus Švedų karui, mokyklų tinklas dar susilpnėjo, o atkurtas tik po XVIII a. antros pusės. Dėl šių priežasčių mokyklų sistema ir toliau buvo luominė – neturtingiesiems tenka tik parapijinės mokyklos.
Spaudos draudimo laikotarpiu lietuvių kalbos mokymas vykdavo “nelegaliose” kaimo mokyklose arba taip vadinamose slaptose, vargo, daraktorinėse mokyklose
(1864 -1904 ). Jos kūrėsi, kaip atsakas į Rusijos imperijos švietimo politiką, kurios tikslas mokyti tik rusų kalba, t. y. suartinti lietuvius su Rusijos valstybe ir atitolinti nuo lenkų įtakos.
Katedrų mokyklos atliko labai svarbų vaidmenį, plėtojant švietimą Lietuvoje. Jų mokiniai pasklisdavo po visą Lietuvą, dirbo bažnyčiose, raštinėse, mokydavo vaikus parapijinėse mokyklose. Katedrų mokyklos negalėjo patenkinti visų, kurie norėjo mokytis, todėl reikėjo plėsti ir parapijinių mokyklų tinklą.
Kiti šaltiniai pateikia skirtingą nuomonę. Profesorius, habilituotas daktaras Vytautas Jakavičius teigia, kad Klaipėdos kraštą laikant istoriškai integralia Lietuvos dalimi, Lietuvos mokyklos pradžią galima būtų skaityti Klaipėdos kraštą nuo XIII a. antros pusės.
Nukariautame Klaipėdos krašte Vokiečių ordinas lietuvių vaikus siekė ugdyti vokiečių religijos ir tvarkos platintojais, todėl steigė mokyklas, kuriose mokė, kaip atvesti lietuvius į tikėjimo kelią. Todėl, jo nuomone, galima drąsiai teigti, kad Lietuvos mokyklos pradžią reikia laikyti XIII a. antrąją pusę Klaipėdos krašte, nors profesorius neabejoja, kad Didžioje Lietuvoje buvo mokyklų ir iki 1397 m.
Literatūra:
Bučas A. Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija, - Vilnius, 2012.
- Gudavičius Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 m. Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondas Čikagoje, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius 1999.
Jakavičius V., Pupšys V. Lietuvos aukštojo mokslo ir pirmųjų mokyklų pradžia //Pasaulio universalumas ir pedagogika: Konferencijos medžiaga. Klaipėda, 1992.
Plečkaitis R. Lietuviai studentai senajame Prahos universitete // Mokslas ir gyvenimas, 1975. Nr. 10.
Lietuvos istorija / Red. A. Šapoka. Kaunas, 1936
Dr. Virginija Elena Bortkevičienė, dr. med Juozas Prasauskas
