Aksioma, kad bet kas, trokštantis bendradarbiauti su Rusija ir jai tarnauti, skaudžiai už tai sumokės, išimčių neturi. Nesvarbu, ar to siekiantis yra nepagydomas Rusijos patriotas (tiek „vatnikų“, tiek liberalų krypties), ar vakarietis „naudingas idiotas“, ar parsidavęs cinikas, ar net visiškai žlugęs žudikas ir niekšas, visiškai vertas savo rusų kuratorių – jam baigsis taip pat, kaip ir kitiems. Ir jei pasekmių nebūna iš karto, tai dar nieko nereiškia. Tai – tik laikina būsena. O kuo sparčiau Rusijos lėktuvas suktukais krenta žemyn, artėdamas prie neišvengiamo ir mirtino susidūrimo su žeme, tuo greičiau ir skaudžiau draugystės su Rusija pasekmes pajaučia ir kiti.
Štai, kad ir vienas iš šlykščiausių „rusų pasaulio“ išsigimėlių, pravarde Motorola (Arsenas Pavlovas) – degeneratas net savo išvaizda, regis, nužengęs iš nacių lankstinuko „Untermensch“, taikiame gyvenime nesugebėjęs pasiekti nieko daugiau, tik gyvenimui užsidirbti plaunant automobilius, o pagarsėjęs tik kaip žudikas ir sadistas, besigiriantis, kaip kankina ir žudo ukrainiečius belaisvius, irgi, pagaliau, gavo pagal nuopelnus. Taip, kaip prieš jį atpildo sulaukė kiti liūdnai pagarsėję Donbaso teroristai Morozovas, Dremovas, „Oploto“ vadeiva Žilinas, nužudytas pačioje Rusijoje (!) ir dar visas būrys tokių pat atmatų. Ko gero, eilėje prie atpildo laukia ir sukilėlių vadas Givi (Michailas Tolstychas), o po to jau seks ir Donecko bei Luhansko „liaudies respublikų“ vadovai Aleksandras Zacharčenka ir Igoris Plotnickis. Nepavykę pasikėsinimai į jų gyvybes jau įvyko (kaip ir kažkada prieš Motorolą) – ką gi, dabar jau laikas pavykusiems.
Kad ir ką vapėtų patys teroristai (pas save paskelbę „antiteroristinės operacijos“ – kaip ironiška – pradžią) apie „ukrainiečių diversinę-žvalgybinę grupę“ (o apie ką jiems daugiau vapėti?), akivaizdu, kad Ukrainos specialiosios tarnybos čia niekuo dėtos. Pridursiu – deja, niekuo dėtos. Po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, jiems derėjo rengti vieną diversiją po kitos (įskaitant rusų karo nusikaltėlių likvidaciją arba jų pagrobimus teismui ar, blogiausiu atveju, belaisvių mainams) ne tik okupuotose Ukrainos žemėse, tačiau ir pačios Rusijos teritorijoje.
Priminsiu, kad, pagal įstatymus, teisėtu taikiniu yra bet koks agresoriaus atstovas ar kovotojas (pradedant šalies-agresorės vadovu) ir bet koks karinis objektas (o taip pat dvigubos paskirties objektai, remiantis proporcingumo principu). Tačiau tokiems veiksmams (ne tik teisėtiems, bet ir labai efektyviems!) Ukrainos valdžiai, deja, akivaizdžiai nepakanka politinės valios. Ir jei net staiga Ukrainai tos valios būtų atsiradę, pirmuoju taikiniu būtų tapęs tikrai ne Motorola, kuris, nepaisant viso savo pasišlykštėtino žiaurumo, neturėjo jokio politinio svorio. Šiuo klausimu pasisakė ir pati Ukrainos saugumo tarnyba: jei tai būtume mes, tai būtume jį sučiupę gyvą, kad galėtume apklausti.
Taip, tai irgi variantas – tik kodėl tai nebuvo padaryta nei su Motorola, nei su kažkuo kitu iš tos pačios gaujos, norėčiau paklausti Ukrainos. Kita vertus, dabartinės nenormalios Europos, kur yra panaikinta mirties bausmė, sąlygomis, man yra priimtinesnis variantas, kai toks niekšas nudvesia ant purvinų grindų, paspringęs savo paties krauju, o ne kai jis yra laikomas kalėjime (juo labiau – komfortiškame europietiškame kalėjime) už mokesčių mokėtojų pinigus. O ir ką jau jis tokio būtų galėjęs pasakyti, ko mes dar iki šiol nežinome? Kaip Rusija organizuoja šį nesibaigiantį šlykštų karą? Kokiais nusikalstamais metodais tai daro ir kokiais kiekiais siunčia į Donbasą ginklus, kovinę techniką ir patrankų mėsą? Kokios nusikalstamos atmatos iš tiesų yra jos „Naujarusijos herojai“, kokio masto yra antiukrainietiškas melas ir provokacijos? Visa tai ir taip seniai žinoma bei patvirtinta įrodymais. Beje, visai neseniai prancūzų televizijos kanalas eilinį kartą pagavo rusų niekšus iš „Donecko liaudies respublikos“, aptarinėjančius, kaip jų kovotojai persirengs ukrainiečių uniformomis ir surengs apšaudymus (prancūzai juk rusiškai nesupranta, ko čia bijoti prie jų kalbėtis).
Kaip ten bebūtų, Motorolą likvidavo ne Ukrainos saugumo tarnyba. Taip pat, matomai, ir ne vietiniai partizanai (kad ir kaip man norėtųsi tikėti priešingai), nepabūgę rizikos (kad ir ką kalbėtų svetimus nuopelnus prisiimti skubantys kaukėti anonimai „Youtube“ patalpintame vaizdo įraše). Šis banditas buvo per gerai saugomas ir per „švariai“ pašalintas, kad tai būtų tiesa. Kaip sakoma, draugus reikia laikyti arti, o priešus dar arčiau. Nėra nė menkiausios abejonės, kad Motorolą nužudė „savi“. Arba jo vietiniai bendrai, nusprendę eilinį kartą perdalinti prisigrobtus turtus, arba (kas yra dar labiau tikėtina) viršininkai iš Maskvos. Greičiausiai nesėkmingus pasikėsinimus į kovotojų vadukus vykdo pirmieji (kurie sugeba tik bukai ir masiškai skersti žmones, o ne įvykdyti subtilią aukštesnio pareigūno nužudymo operaciją), o pavykusius – pastarieji.
Kam Maskvai to reikia? Na, jei Kremliaus neūžauga ir jo chunta turėtų nors kiek proto, aš pasiūlyčiau tokią versiją. Blogiausia, kas dabar gali nutikti su Ukraina – tai visai ne pilno masto rusų įsiveržimas, kuriam silpstančiai Blogio imperijai, kad ir kiek ji pūstųsi, nebepakanka jėgelių (jų nebuvo jau 2014-aisiais, kai Ukrainos armija buvo kur kas silpnesnė, o Rusijos ekonomika – stipresnė, tad dabar jų tuo labiau nėra). Blogiausia, kas jai gali nutikti – tai jos „draugų“ Vakaruose ir jos pačios prezidento (jei tikėtume tuo, ką jis kalba viešai) svajonių išsipildymas: visiška Minsko susitarimų realizacija. Tai reikštų, kad okupuota Donbaso dalis pavirstų savotiška Palestina, teritorine anklava su ypatingu statusu, įtvirtintu Konstitucijoje. Tai reikštų amnestiją kovotojams (taip, mums aiškinama, kad amnestija būtų suteikta tik nepadariusiems sunkių nusikaltimų – tačiau kas juos ims filtruoti, kokius objektyvius tyrimus galima atlikti nusikaltėliams pavaldžiose teritorijose?!) ir Ukrainos neapkenčiančius rusų kolaborantus šalies parlamente. Maža to, ant Ukrainos pečių kristų visas rusų suniokotų ir išgrobtų teritorijų atstatymas, atkūrimas ir aprūpinimas, o Rusija, nesumokėjusi nė sudilusio skatiko kompensacijų, išsivaduotų nuo pačių sunkiausių sankcijų naštos (logiškai mąstant, sankcijos už Krymą yra kur kas lengvesnės), o taip pat sutaupytų pinigo ir dėl to, kad nebereikėtų finansuoti savo marionečių Ukrainoje.
Blogiausia, kas dabar gali nutikti su Ukraina – tai visai ne pilno masto rusų įsiveržimas, kuriam silpstančiai Blogio imperijai, kad ir kiek ji pūstųsi, nebepakanka jėgelių (jų nebuvo jau 2014-aisiais, kai Ukrainos armija buvo kur kas silpnesnė, o Rusijos ekonomika – stipresnė, tad dabar jų tuo labiau nėra). Blogiausia, kas jai gali nutikti – tai jos „draugų“ Vakaruose ir jos pačios prezidento (jei tikėtume tuo, ką jis kalba viešai) svajonių išsipildymas: visiška Minsko susitarimų realizacija.
Tokia situacija būtų dar baisesnė nei Padniestrės ar Abchazijos atvejai, mat šios teritorijos bent jau neapsimeta, kad yra pavaldžios teisėtai vyriausybei, o taip pat jos nėra tų vyriausybių atsakomybė. Tai hibridinė taika, kuri yra dar baisesnė už hibridinį karą.
Taigi, jei Putinas turėtų nors truputį proto, būtent tokios situacijos jis siektų. O geriausias būdas priversti Ukrainos visuomenę susitaikyti su tokiu rezultatu – likviduoti pačias bjauriausias ir didžiausią atmetimo reakciją keliančias šio konflikto personas ir pakeisti jas niekam nežinomais pėstininkais.
Bet kadangi proto pas pseudofiurerį, laimei, nėra, jis daro viską, kad Minsko susitarimai įgyvendinti nebūtų. Tad ši versija atkrenta, kaip ir ta, kad Motorolos likvidacija (o prieš tai – nepavykęs pasikėsinimas į Plotnickio gyvybę) tebuvo pretekstas tolimesnei eskalacijai. Rusų žudikams pretekstai nereikalingi, jų vykdoma eskalacija ir taip niekada nenutrūksta – jie net „ugnies nutraukimo“ metu pleškina į taikius gyventojus iš „uždraustų ir nebenaudojamų“ sunkiosios artilerijos ginklų (per šią savaitę taip nukentėjo Širokino, Popasnojos, Marjinkos, Vodianojos ir kitos gyvenvietės).
Tad akivaizdu, kad Putinas jau tiesiog priėjo prie stalinistinės paranojos ir likviduoja savo „pilietinio karo herojus“. Na, kokia šalis tokie ir herojai – kam Bliucheriai ir Tuchačevskiai, o kam Betmenai ir Motorolos (pirmieji, žinoma, irgi buvo kraugeriai, tačiau ne tokie niekšiški ir, bent jau, tikri kariškiai). Tačiau, skirtingai nuo Stalino, Putinas bijo ne be priežasties – kai jo politika patirs galutinį krachą, jo versti iš posto kaip tik tokie ir ateis. O visų jų išnaikinti jis nesuspės – per daug jis yra savo valdymu jų prikūręs. Keliantis vėją sulauks audros, kasantis duobę kitam pats į ją įkris – ir visi kiti dalykai, apie kuriuos perspėja patarlės.
Tačiau kol kas mes ir toliau stebėsime serialą „žymių rusų pasaulio figūrų išvalymas“. Protingiausias dalykas, kurio tos figūros galėtų imtis – tai bėgti pasiduoti Ukrainos specialiajai tarnybai ir vietoj šalto kapo pasirinkti šiltą kalėjimo kamerą. Ką čia gali žinoti, kad už savanorišką pasidavimą net iki gyvos galvos neįkalins. Aišku, man asmeniškai būtų velniškai apmaudu, jei jiems viskas taip gerai baigtųsi. Tačiau kadangi proto pas juos ne daugiau nei pas jų pseudofiurerį, jie, žinoma, taip nepasielgs – ir gaus kaip tik tai, ko nusipelnė. Tikiuosi, kad jiems bus sunki ši žemelė.
Jurijus Nesterenka
