„Tikras mūsų galvosenos veidrodis yra mūsų gyvenimas.“ - Mišelis de Montenis
Sako, kad sapnuojame tai, kas tyliai glūdi mūsų pasąmonėje... o gal mes jaučiame net tai, ko tikrai nežinome...
„...Marius nuvežė apžiūrėti jų naujo namo, kurį statė pats, tiesa, Mildos broliui Laurynui padedant. Mildą sužavėjo ne namas, nors ir jis buvo įspūdingas – baltutėlių lentučių statinys su tamsios oranžinės spalvos stogu – Milda nusistebėjo, kad Marius parinko tokį „ryžą“ atspalvį stogui – tokio nebuvo regėjusi. Merginą sužavėjo krioklys... Nors buvo vilnietė, nežinojo, jog tokio esama Vilniaus apylinkėse. Galingi vandenys krito iš aukštai aptėkšdami kiekvieną, priartėjusį prie jo net per kelis metrus. Lyg pakerėta Milda žvalgėsi aplink... keista buvo tikėti tuo, ką mato, tačiau lauke žydėjo įvairiausių rūšių gėlės, realiai regėtos tik jos nesenai pirktoje kambarinių augalų enciklopedijoje. Apsvaiginta grožio aplink, ji leidosi Mariaus įvedama į namą, kurio vidus anaiptol nepriminė ką tik matyto grožio. Čia, viduje, buvo ganėtinai tamsu, mat sienos buvo išklijuotos juodais tapetais, grindys išklotos juodos spalvos kilimais. Tiesa, lubos buvo baltos spalvos, tačiau nuo aplink dominuojančios spalvos, tarsi papilkėjusios ir jos. Toks kontrastas Mildą vertė jaudintis vis labiau, nes net fiziškai pradėjo jausti savo širdies gerokai paspartėjusį plakimą... Staiga jos širdis tarsi susitraukė – suklykė kūdikis. Milda puolė į šalia esantį kambarį, iš kurio sklido klyksmas... ir išvydo ten savo brolį, Lauryną, rankose laikantį mergytę... Milda iš karto pažino mergaitę... iš rausvų jos garbanėlių... Elzytė... josios ne kartą supta vaikų namuose. Kilo labai daug klausimų: kodėl ji čia? kaip ji čia pateko? kokios priežastys lėmė, jog jai, Mildai, niekas nežinoma?..., tik Milda negalėjo išleisti nei garso, tad ištiesė rankas į ją ir jau buvo bepaliečianti mažylę, kai Marius stipriai sugriebė jos ranką ir sušuko: „Nedrįsk, tai tik mano!“. Jis taip garsiai sušuko, kad nuo sienos, sukeldamas didžiulį garsą, nukrito paveikslas... Milda net nenorėdama buvo priversta jį pamatyti... tai buvo piešinys: saulės spinduliais apšviestas kūdikis ryškiai raudonais plaukais ir į jį iš aukštybių tiesiamos moters rankos…. Ji tokį piešinį jau buvo mačiusi.“
„Milda net nubudusi regėtus vaizdus matė labai ryškiai. Širdis taip drebėjo, kad, rodos, net judėjo nuo dūžių pižaminiai marškinėliai. Vaikutis jos įsčiose gulėjo neįprastai ramiai. Tai dar labiau išgąsdino Mildą nei ką tik išgyventas sapnas. Šiaip ne taip atsikėlė, kad galėtų atsigerti vandens. Palengva nužingsniavo virtuvėn prilaikydama, lyg gimusį kūdikį, savo didžiulį pilvą, kuris jau gerokai trukdė, juk labai arti buvo gydytojų numatyta gimdymo diena.
Grįžusi lovon, užmigti nebegalėjo. Mintys ieškojo atsakymo į matytus tokius kartu realius ir neįtikėtinus regėjimus... Smagu būtų gyventi tokioje aplinkoje, tik namo viduje turėtų būti nepalyginamai šviesiau... Dabar gi tenkinosi vieno kambario su mažute virtuve butuku - išnuomotu, kad galėtų pagyventi atskirai nuo Mildos šeimos – toks buvo Mariaus pageidavimas, o ji niekada neprieštaravo.
Mildai darėsi negera... Kūną kaustė baimė: gal dėl sapno, gal dėl padarytų išvadų, gal dėl vaikelio ramumo, gal dėl ateities su Mariumi, gal todėl, kad jos širdis vis nerimo...
Kaip tyčia, Marius išvykęs tėviškėn pas tėvukus – bulviakasis. Jos nesivežė kartu, atseit gali pakenkti. Ji jaučia, kad ne todėl. Neparodė didelio džiugesio Marius sužinojęs apie būsimo vaikelio atėjimą. Neparodė ir liūdesio. Tarsi apsidengė abejingumo skraiste ir plaukė pasroviui... vis stengdamasis kuo dažniau ištrūkti iš jos glėbio ir net vengdavo buvimo šalia. Rasdavo pateisinamų priežasčių: tai jam reikėdavo ilgiau užsibūti darbe, tai jį savaitgaliais kviesdavo kolegos vyriškon draugijon, tai jis apsimesdavo negaluojąs ir sėdėdavo ar gulėdavo akis įbedęs į televizorių, ...
Nepasiūlė tuoktis... Mildos meilė lyg ir nebebuvo reikalinga, tačiau ir nesiruošė mirti... Būsimas vaikelis atnešė labai daug vilties ir tikėjimo, jog to stebuklėlio gimimas dabartinę situaciją pakeis. Ir netgi Mariui likus abejingam – jei taip ir liktų, kaip yra, Milda jam bus dėkinga už sūnų ar dukrą. Tada ji turės kam dovanoti savo be galo didelį nepaprastą jausmą.
Vėl mintimis grįžo prie sapno... Grubų Mariaus elgesį bandė nustumti kaip galima toliau. Ji, kaip Skarlet O‘Hara knygoje „Vėjo nublokšti“, apie tai pagalvos vėliau. Leido sau pamąstyti apie tai, kodėl sapne ją aplankė Elzytė? Negi jai kas atsitiko? O gal tai pačios sąžinės priekaištas apsilankė josios miego karalystėje? Ji gerai pamena, kaip ne kartą tai nuostabiai raudonplaukei mergytei tyliai šnibždėjo, kad bus jos mamyte ir visada rūpinsis ja... Ji pati tuo tikėjo, kol situacija pasikeitė...“
Su meile, Vida Meilė
