American Animals

Režisavo: Bart Layton. Vaidina: Evan Peters, Ann Dowd, Barry Keoghan, Blake Jenner

„Amerikos žvėrys“ užburiančiai pasakoja apie vieną paslaptingiausių ir labiausiai neįtikėtinų XXI-ojo amžiaus nusikaltimų. Britų režisierius Bartas Laytonas, žinomas dėl savo sėkmingo 2012 metų dokumentinio filmo „The Imposter“, ir vėl semiasi įkvėpimo iš keistų Amerikos kriminalų istorijos, tik šįkart išbando kūrybinį kiną. Nors juosta sukurta su akivaizdžia duokle iškiliems žanro atstovams – Michaelui Mannui, Oliveriui Stone’ui ir ypač Quentinui Tarantino – Laytonas demonstruoja savo paties unikalų braižą, kuris atsiskleidžia jau nuo pirmųjų juostos kadrų.

Juosta nukelia į 2003-uosius, kad atskleistų vieno itin neįprasto apiplėšimo užkulisius. Pabaigę mokyklą geriausi draugai Spenseris (Barry Keoghanas, „The Killing of a Sacred Deer“, „Dunkirk“) ir Vorenas (Evanas Petersas, „American Horror Story“) liko gimtajame Kentukio valstijos Leksingtono miestelyje ir įstojo į Transilvanijos universitetą. Abu vaikinai yra kilę iš pasiturinčių šeimų, protingi ir nenustygstantys vietoje, iki galo nežinantys, ką norėtų veikti šiame gyvenime, tačiau akivaizdžiai įsitikinę, kad gali pasiekti viską, ką tik sugalvos.

Vienas iš universiteto pasididžiavimų – tai turtingas bibliotekos archyvas, kurio kolekcijoje yra originalūs Johno Jameso Audubono „Birds of America“ ir Charleso Darvino „On the Origin of Species“. Vaikinams šauna į galvą, kad neturėtų būti sunku nukniaukti šias menkai apsaugotas knygas iš archyvo bibliotekininkės (Ann Dowd) panosės ir parduoti už solidžią sumelę.

Įkvėpimo pasisėmę iš Guy Ritchie filmo „Snatch“, būsimieji nusikaltėliai sukurpia apiplėšimo planą bei nusprendžia, kad reikės dar dviejų bendrininkų, ir netrukus juos atranda – Česą (Blake’as Jenneris, „Glee“) ir Eriką (Jaredas Abrahamsonas, „Hello Destroyer“).

Istorija pati savaime yra pakankamai keista, kad iš karto sudomintų – jaunimas iš pasiturinčių šeimų be jokios rimtos priežasties nusprendžia tapti nusikaltėliais – tačiau Laytonas gudriai pateikia dar vieną sluoksnį, palaipsniui įtraukdamas dokumentinius dabartinių laikų kadrus, kuriuose įvykius komentuoja ta pati apiplėšimą prieš keturiolika metų surengusi ketveriukė. Ko gero, reikia būti tikru dokumentinių filmų kūrėju, kad sugalvotum tokią netikėtą dvigubą pasakojimo perspektyvą. Ši strategija suteikia juostai daugiau filosofinės gelmės ir poveikio, o iš laiko perspektyvos anų laikų „labai rimti“ įvykiai transformuojasi į komišką absurdą.

Laytonas užtikrintai ir meistriškai stiprina įtampą mums stebint, kaip ketveriukė ruošiasi nusikaltimui: jie vyksta į Niujorką (ir ne tik), ieškodami potencialaus pirkėjo (epizodiniame vaidmenyje pasirodo kultinis Udo Kieras), išbando įvairias maskuotes, ieško tinkami laiko, dėlioja pabėgimo planą ir taip toliau. Tačiau taip pat yra gausybė svarbių dalykų, kurių jie nenumato, o prisiminus gausybę klasikinių filmų apie apiplėšimus („The Asphalt Jungle“, „The Killing“, „Rififi“, „Odds Against Tomorrow“, „GoodFellas“, „Reservoir Dogs“ ir t.t.) tampa akivaizdu, kad berniokai apžiojo daugiau nei sugebės atkąsti.

Kai galiausiai žilaplaukiais perukais, barzdomis, paltais ir skrybėlėmis apsitaisę jaunuoliai įsiveržia į bibliotekos archyvą, viskas sugriūva kaip kortų namelis, o režisierius su pasimėgavimu detaliai atvaizduoja apiplėšimą ir pabėgimą, persmelktą nesumeluoto jaudulio, panikos ir absurdiškos fizinės komedijos aspektų.

Debiutinis Laytono meninis filmas (kurį šis ne tik režisavo, bet ir buvo scenarijaus autorius) yra labai sėkmingas ir stiprus startas, paperkantis ne tik unikalia idėja, bet ir jos meistrišku įgyvendinimu. Jaunieji aktoriai sukūrė vienodai stiprius ir sudėtingus vaidmenis. Prie viso to pridėkime stiprią techninę juostos pusę – ypač Nicko Fentono ir Chriso Gillo montažą bei Anne Nikitin garso takelį – ir turėsime visapusiškai nusisekusį filmą. Tai vienas stipriausių pastarojo meto režisūrinių debiutų, verčiantis nekantrauti pamatyti, kaip toliau klostysis režisieriaus kūrybinis kelias.