Nors išgirdus šio kruizo pavadinimą man galvoje iš karto pradėjo skambėti sena Editos Pjechos daina „Dunojaus vainikas“, akivaizdu, kad šio kruizo po Dunojų sumanytoja ir rengėja kompanija AmaWaterways galvoje turėjo Mocarto ir Štrauso melodijas. Ironiška, kad sovietmečiu itin populiari mano minėta daina vardino Dunojaus pakrantėje esančias Bulgariją, Jugoslaviją, Ukrainą, Moldovą ir Rusiją, tačiau visiškai pamiršo šių kompozitorių gimtines Austriją ir Vokietiją.
Nuo to laiko didelės šalys subyrėjo į mažas, o vidutinės susijungė į neramią santuoką iš išskaičiavimo, tačiau didingoji upė ir toliau išlieka tokia pat nuostabi, ir toliau veja savo skubrius vandenis per visą Europą, nors net ir Štrauso, sukūrusio garsųjį valsą An der schönen blauen Donau „Žydrasis Dunojus“, laikais Dunojus nebuvo žydras. Šį istorinį faktą pasako visi ekskursijų vadovai visuose prie pilkai žalio Dunojaus krantų esančiuose keturių šalių miestuose, kuriuos aplanko sniego baltumo laivas AmaStella. Šis laivas yra pastatytas 2016 metais Nyderlanduose ir priklauso kompanijai AmaWaterways – kruizų upėmis lyderei.
Kruizas po Europą Melodies of the Danube, 7 Night Cruise from Budapest to Vilshofen – vienas iš daugelio, kuriuos ši kompanija gali pasiūlyti po Europos, Azijos ir Afrikos upes.
...Prieš keletą metų, ką tik pabaigusi kruizą iš Los Andželo į Meksiką, nusprendžiau, kad jis man atstos du – pirmą ir paskutinį. Milžiniškame vandenyno laineryje tilpo per daug žmonių. Visos ekskursijos į krantą prasidėdavo ir baigdavosi dviejų valandų stovėjimu milžiniškoje eilėje: pradžioje, kad iš laivo išliptum, o paskui – kad į jį sugrįžtum. Laive buvo keletas baseinų, tačiau visuose juose nuo ryto iki vakaro buvo pilna vaikų. Vaikščiodama ratais denyje numeris septyni, specialiai skirtame pasivaikščiojimams, aš nejutau svarbiausio – kelionės laisvės. Po šios patirties nemaniau, kad dar kada užsinorėsiu vykti į kruizą. Akylai išstudijavusi viliojančius upių AmaWaterways kruizų upėmis privalumus, man vis labiau galvoje kirbėjo mintis, kad vertėtų juos išbandyti...
Kai nusileidome Budapešte, mane ir kitus keleivius paėmė kompanijos autobusas ir greitai bei patogiai pristatė į upės uostą. Tik įlipusi į laivą aš iš karto įvertinau elegantišką interjerą ir maloniai besišypsančią komandą, sutikusią keleivius it brangiausius svečius. Mums buvo pasiūlyta šampano ir užkandėlių, bei netrukus buvome palydėti į kajutes, išsidėsčiusias per du denius. Kiekvienoje AmaStella kajutėje yra du balkonai – įstiklintas ir atviras. Kiekvienoje kajutėje taip pat yra patogi lova (pirmą kartą per ilgus mėnesius ramiai išmiegojau, visą naktį ritmingai šniokščiant upės bangoms), drabužių spinta, rašomasis stalas, kavos staliukas su dviem patogiais krėslais, vonios kambarys, kuriame naktį įsijungia mėlyna šviesa, leidžianti viską gerai matyti, tačiau savo ryškia šviesa neišbaidanti miegų.
Laive yra 79 kajutės, tad keleivių skaičius neviršija 150 žmonių – be to, čia keliauja tik suaugusieji. Personalas pažįsta kiekvieną keleivį ir vykdo visas, net menkiausias, užgaidas! Štai greta manęs prie salo sėdėjusi moteris papasakojo, kad labai mėgsta prieskonius, kurių laivo virtuvėje nebuvo. Tačiau šie prieskoniai buvo atgabenti ir patiekiami jai su kiekvienu valgymu.
Vienoje, kur mūsų laivas uoste stovėjo visą naktį, visi patraukė į koncertą, tačiau aš turėjau kitų minčių. Tą vakarą Vienos operoje buvo rodoma Dmitrijaus Šostakovičiaus opera „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Niekaip neapsisprendžiau, ar eiti su visais į ekskursiją po miestą (kaip paaiškėjo, su tiesiog nuostabiu gidu), ar sėdėti prie kompiuterio ir bandyti pasičiupti kokį atsitiktinį dar užsilikusį ar perparduodamą bilietą. Kruizo vadybininkas išsiuntė mane į ekskursiją drauge su kitais, ir asmeniškai užsiėmė bilieto į operą paieškomis. Tą vakarą aš sėdėjau ketvirtoje parterio eilėje, vargiai galėdama patikėti savo sėkme!
Kiekvieną kartą sustojus laivui mūsų laukė ekskursija po miestą pėsčiomis ir dar galimybė pasirinkti iš kelių kitų ekskursijų – nuo ekskursijų dviračiais ir žygių į kalnus (paprastai iki vienos ar kitos senovinės pilies) iki vyno degustacijų ir išvykų į kaimyninius miestus. Budapešte mes pradžioje vaikščiojome centrinėmis miesto gatvėmis, o vėliau nuo viršutinio denio grožėjomės besileidžiančios saulės spinduliais ir tūkstančiais lempelių apšviestais didžiausiais Europoje parlamento rūmais – gotikiniu miesto simboliu.
Bratislavoje fotografavomės su miesto skulptūromis, o viduramžiškuose Austrijos ir Vokietijos miestuose stulbome nuo barokinių bažnyčių ir soduose žydinčių alyvų krūmų grožio. Kiekvieną vakarą mūsų laukė įvairios pramoginės programos. Austrijoje tai gali būti apsilankymas tavernoje, kur geriamas jaunas vynas ir pagal akordeono muziką šokama polka. Vokietijoje – vyno palapinė, įsikūrusi pačiame uoste su vietine „alaus karaliene“ muzikantais ir šokėjais.
Kam į krantą išeiti nesinori, gali puikiai praleisti laiką jaukiame laivo salone, kur kas vakarą groja gyva muzika, o po dienos apsilanko muzikos atlikėjai ir šokėjai iš sausumos.
Būtina paminėti ir nuostabią AmaWaterways kruizo virtuvę. Visi patiekalai yra gaminami iš šviežių sezoninių produktų, meistriškai ir su meile.
Šiaip jau kruizas „Dunojaus melodijos“ man buvo dovana gimimo dienos proga. Naujų draugų kompanijoje tą vakarą aš sėdėjau prie „šefo staliuko“ ypatingame viršutinio denio restorane, ir visi ragavome degustacinį 10 patiekalų meniu, kurį vainikavo šokoladinis tortas su riešutais. Mano nuomonė apie kruizus apskritai radikaliai pasikeitė, tačiau pirmiausia aš kalbu būtent apie nuostabius AmaWaterways kruizus upėmis. Daugiau informacijos rasite kompanijos interneto svetainėje www.AmaWaterways.com.
Tekstas ir nuotraukos Emos Krasov
