Aleksandrijos biblioteka - viena garsiausių senovės bibliotekų. Į Aleksandrijos miestą Egipte antikos laikais ji viliojo iškiliausius pasaulio protus.
III a. pr. m. e. Aleksandras Makedonietis užkariavo Egiptą. Nilo deltoje įkūrė savo vardu pavadintą miestą – Aleksandriją. Viena didžiausių šio miesto įžymybių buvo biblioteka. Iš didžiulės antikinio pasaulio bibliotekos neišliko nė vieno papirusų ar pergamento ritinio, net rankraščio skiautės, tačiau apie ją žinojo visas to meto pasaulis. Po karvedžio mirties Egipte įsiviešpatavo graikų Ptolemajų dinastija, išsilaikiusi valdžioje iki 30 metų p. m. e., kai Antonijaus ir Kleopatros pajėgas sutriuškino Oktavianas. Ptolemajų laikais Aleksandrija labai išsiplėtė. Ją imta laikyti pasauliniu prekybos ir kultūros centru. Didžiausio klestėjimo dienomis čia gyveno apie 600 000 žmonių.
Labiausiai miestas traukė savo karališkąja biblioteka, įkurta III amžiaus p. m. e. pradžioje. Ptolemajų dosniai remiama, ji kartu su mūsėju (mūzų šventykla) tapo helenistinės civilizacijos mokslo bei išradimų širdimi.
Manoma, jog Aleksandrijoje buvo sukaupta apie 700 000 papiruso ritinių. Palyginimui, XIV amžiuje didžiausia kolekcija gyrėsi Sorbonos biblioteka Paryžiuje, turėjusi 1 700 knygų. Egipto valdovai taip troško gausinti savo bibliotekos fondus, kad įsakydavo kareiviams apieškoti kiekvieną atplaukusį laivą ir nusavinti visus surastus ritinius. Šeimininkams atiduodavo tik nuorašus. Kai kuriuose šaltiniuose pasakojama, jog kartą atėniečiai faraonui Ptolemajui III už užstatą paskolino be galo vertingus klasikinių graikų dramų originalus, kad šis galėtų juos nusikopijuoti. Bet valdovas, numojęs ranka į užstatą, originalus pasiliko sau, o Atėnams grąžino tik nuorašus.
Surinkus Aleksandrijos bibliotekoje bei muziejuje dirbusių išminčių vardus, išeina tikras senovės genijų sąrašas. Tai mokslininkai, daug nuveikę geometrijos, trigonometrijos, astronomijos, kalbų tyrinėjimo srityse, parašę reikšmingus literatūros bei medicinos veikalus. Pasak tradicijos, būtent Aleksandrijoje 72 žydų mokslininkai sukūrė garsiąją Septuagintą - į graikų kalbą išvertė hebrajiškuosius raštus.
Įdomu tai, kad tų laikų metraštininkai nematė prasmės nuodugniai aprašinėti Aleksandrijoje veikusių įstaigų. Štai tipiškas III amžiaus istoriko Atėnajo komentaras: „Kodėl turėčiau kalbėti apie knygų skaičių, bibliotekas ir mūzų menėje sukauptus dalykus? Juk visa tai žmonės ir patys gerai žino.“ Tokie teiginiai varo į neviltį šiuolaikinius mokslininkus, kurie stengiasi atskleisti intriguojančias senosios bibliotekos paslaptis.
Yra kelios versijos apie Aleksandrijos bibliotekos žūtį. Pagal vieną jų, daug knygų pražuvo 47 metais pr. m. e., kai Julijus Cezaris padegė dalį miesto. Pagal kitą versiją, biblioteka su muziejumi buvo sudegusi 273 m., po to vėl atstatyta ir galutinai sunykusi VII a., kai Egiptą užkariavo musulmonai arabai. Gyvas padavimas byloja, jog 646 m. kalifas Omaras Ibin Hatabas įsakė pulko vadui Amrui sudeginti biblioteką Aleksandrijoje. Kalifas teigė: „Jeigu šiose knygose kalbama apie tai, kas yra pasakyta Korane, tai jos – bereikšmės. Jeigu jose minimos kitos tiesos, nei moko Koranas, tai šios knygos tiesiog žalingos. Dėl vienos ar dėl kitos priežasties knygos turi būti sudegintos“. Vis tik manoma, kad šis įvykis išgalvotas ir yra ne daugiau kaip legenda.
Vienaip ar kitaip, bibliotekos ir joje sukaupto žinių lobyno galiausiai nebeliko. Pražuvo šimtai graikų dramaturgų kūrinių bei Graikijos pirmųjų 500 metų istoriografija, išskyrus kai kuriuos Herodoto, Tukidido ir Ksenofonto veikalus.
Naujoji Aleksandrijos biblioteka duris atvėrė 2002-ųjų spalį. Joje dabar sukaupta apie 400 000 knygų. Sudėtinga kompiuterinė sistema leidžia naudotis ir kitų bibliotekų fondais. Didžioji dalis saugomų leidinių susiję su Viduržemio jūros rytuose gyvavusiomis civilizacijomis, o iš viso saugyklos galės sutalpinti net 8 milijonus knygų. Naujoji Aleksandrijos biblioteka sieks grąžinti senajam miestui jo buvusią šlovę.
Iliustracijoje: Aleksandrijos bibliotekos sudeginimas
