Alchemija ilgus amžius žavėjo žmones. Negana to, tai buvo savo laikmečio gamtamokslinės pasaulėžiūros dalis. Kviečiame jus į trumpą kelionę pasižvalgyti po kai kurias alchemijos paslaptis bei bandymus padaryti pasaulį nors kiek geresniu.
Žodis „alchemija“ atsirado iš arabų „al – kīmiya“. Šiuo žodžiu savo šalį vadino egiptiečiai, taigi alchemija gali reikšti „Egipto mokslas“. Taip pat alchemijos pavadinimas yra kildinamas iš graikų kalbos žodžio „khumeia“, reiškiančio „chemija“, pridėjus prie jo artikelį „al-“. Pirmoji straipsnio dalis – praėjusiame savaitraščio numeryje.
Alcheminė salamandra
Vakarų ezoteriniuose menuose, grindžiamuose keturiomis stichijomis (oru, vandeniu, žeme ir ugnimi) egzistuoja mitiniai padarai, kurie vienur laikomi stichijų gyventojais, kitur – valdovais. Vienas iš tokių padarų, priskiriamas ugnies stichijai, yra salamandra. Tikėta, jog šis padaras, paprastai primenantis driežą, geba gyventi ugnyje ir yra laikomas šios stichijos dvasia. Salamandra čia suvokiama kaip pirmapradis elementas, ugnies dvasia ar net pati ugnies substancija.
Tikėta, jog nepaisant to, kad salamandra gyvena ugnyje, jos kūnas yra be galo šaltas, būtent tai ir leidžia jai išlikti ugnies stichijoje, nes šis jos kūno šaltis iškart gesina bet kokią ugnį, kuri ją bando paliesti. Taip pat salamandra dažnai suvokiama kaip raudonojo filosofinio akmens įsikūnijimas.
Viduramžių mene salamandros atvaizdas buvo naudotas kaip teisiojo simbolis. Šis teisusis buvo suvokiamas kaip tikėjimo saugotojas šiame nuodėmingame pasaulyje. Salamandra būdavo vaizduojama ir herbuose, taigi tas, kuris išdrįsdavo pavaizduoti ją savo herbe, iš esmės atvirai deklaruodavo, jog jis gins tikėjimą ir nebijos jokių dėl to kylančių pavojų.
Salamandros galias bandyta pažaboti. Tai buvo daroma specialiais veidrodžių mechanizmais koncentruojant saulės šviesą specialiame stikliniame inde. Tikėta, jog tokiu būdu žmogus gali pažaboti ne tik salamandros galias, bet ir pačią ugnies stichiją.
Jau nuo Plinijaus Vyresniojo laikų salamandra laikyta realiai egzistuojančia būtybe. Salamandra, kaip ugnies stichijos dvasia, dažnai minima alchemikų bei okultizmo traktatuose. Taip pat ją mini ir šventasis Augustinas, savo veikale „Dievo miestas”. Jis salamandrą pateikia kaip pavyzdį to, jog materialūs kūnai gali egzistuoti ugnyje nesudegdami. O štai Leonardas da Vinčis manė, kad salamandra ne tik gyvena ugnyje, bet ja ir maitinasi. Salamandrą taip pat yra plačiai aprašęs ir Paracelsas savo traktate „Trisdešimties maginių figūrų paaiškinimas”.
Golemas – alchemijos stebuklas
Įvairiose kultūrose, viename ar kitame laikotarpyje, būta istorijų apie mechanines ar magijos pagalba valdomas būtybes, sutartinai vadinamas golemais. Pats pavadinimas „gōlem“ reiškia „beformė masė“ arba „embrionas“. Manoma, jog jis sutinkamas ir Biblijoje:
„Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse – tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi“ (Ps 139,15-16). Žydiškasis golemas būdavo suformuojamas iš molio ar purvo ir atgaivinamas jam į burną įdėjus lapelį su kabalistiniais užrašais. Atlikęs savo užduotį golemas pavirsta į dulkes. Pasak legendų, pirmąjį golemą sukūrė žymus kabalistas, vyriausiasis Prahos rabinas Macharalis Jechuda Ben Bacalelis, idant šis saugotų žydus.
Viduramžiais alchemikai ne kartą bandė pagaminti golemus, kurie būtų paklusnūs tarnai ar patarėjai. Dažniausiai pasakojimai apie golemus baigiasi tuo, jog šis padaras galų gale sunaikina savo šeimininką. Tokio pasakojimo atgarsius galime aptikti ir fantastinėje literatūroje, pavyzdžiui, Merės Šeli klasikiniame kūrinyje „Frankenšteinas“.
Tokių legendų galima sutikti praktiškai visose senovės kultūrose ir kraštuose, o ypač Europoje. Pasakojama, jog popiežius Silvestras II, Tomas Akvienietis, Albertas Didysis, Rodžeris Bekonas gebėjo kurti golemus. Minima, jog Albertas Didysis buvo sukūręs bronzinę galvą, kuri galėjo kalbėti ir dalinti patarimus, pranašauti ateitį. Be bronzinės galvos, Albertas Didysis buvo sukūręs ir metalo žmogų, kuris vargindavo aplinkinius savo kalbomis. Tai labai erzino jo mokinį Tomą Akvienietį ir pastarasis metalo golemą sulaužė.
Nikolas Flamelis - filosofinio akmens atradėjas
Šį vardą greičiausiai atsimena kiekvienas, kas skaitė Harį Poterį, tačiau šis literatūrinis personažas buvo realiai egzistavęs asmuo, gimęs 1330 metais. Nors J. K. Rowling jam ir priskyrė filosofinio akmens sukūrimą, kurio pagalba jis išgyveno iki mūsų laikų, tačiau yra žinoma, jog Flamelis mirė 1417 metais, sulaukęs 87 metų. Didysis alchemikas gimė Pontuazo miestelyje, netoli Paryžiaus.
Baigęs universitetą, jis kurį laiką Paryžiuje dirbo notaru ir raštininku, tačiau 1361 metais už vieną floriną nusipirko rankraštį „Šventoji Abraomo Žydo knyga”, kurioje buvo išdėstytas filosofinio akmens gamybos būdas, ir įniko į alchemijos studijavimą. 1370 metais Flamelis vedė Pernelę Letą, kuri vėliau tapo jo ištikima pagalbininke alcheminiuose tyrimuose.
Alchemijos istorijos tyrėjai nurodo vieną datą, kuri laikoma filosofinio akmens sukūrimo data (jei tikėsime, jog jis apskirtai kažkada buvo sukurtas) - tai 1382 metų balandžio 5 diena. Įdomu tai, jog būtent po to Nikolas Flamelis iš tiesų tapo labai turtingas, tad gal iš tiesų jis sugebėjo paprastus metalus versti auksu? Kas žino. Tiesa, jis visą savo turtą išleisdavo labdarai.
Iki 1413 metų Flamelis pastatė kelias benamių prieglaudas, 14 ligoninių bei tris naujas bažnyčias. Toks staigus Flamelio praturtėjimas buvo laikomas akivaizdžiausiu įrodymų, jog jam iš tiesų pavyko sukurti filosofinį akmenį. Be šio nuopelno, jis vertinamas ir už savo alcheminius veikalus, tokius kaip „Trumpas filosofijos išdėstymas” ir „Skalbėjų knyga”, kuri laikoma vienu svarbiausių alcheminių veikalų.
Po Flamelio mirties praėjus porai šimtmečių, buvo atvertas jo kapas, tačiau kūno jame nebuvo rasta. Tai, žinoma, dar labiau įtvirtino tikėjimą, jog Flameliui iš tiesų pavyko atrasti filosofinio akmens gamybos būdą ir tokiu būdu išgauti gyvybės eliksyrą. O tada prasidėjo virtinė pasakojimų apie tai, kaip kažkas regėjo didįjį alchemiką.
Štai XVIII a. šventikas Siras Morselis teigė, jog matė didįjį alchemiką besidarbuojantį slaptoje požeminėje laboratorijoje, esančioje Paryžiaus centre. Jo žodžiais tariant, laboratorija buvo paslėpta už septinių durų. O štai 1761 metais, Flamelis su žmona ir sūnumi neva buvo pastebėtas Paryžiaus operos teatre. 1818 metais po Paryžių klajojo žmogus, teigiantis, jog jis yra garsusis Nikolas Flamelis. Šis asmuo siūlėsi už 300 tūkstančių frankų papasakoti visas savo alchemines paslaptis.
Kaip ten bebūtų, Nikolo Flamelio antkapis dabar saugomas Kliuni muziejuje. Jos viršutinėje dalyje yra pavaizduoti šv. Petras su raktais, apaštalas Paulius ir Kristus. Tarp jų pavaizduoti Saulė ir Mėnulis, bei užrašas lotynų kalba: „Aukščiausiasis Viešpatie, tavo gailestingumu remiuosi“. Apačioje pavaizduotas miręs žmogus, greičiausiai pats Flamelis, ir prierašas prancūzų kalba: „Aš kilau iš dulkės ir grįžtu į dulkes. Kreipiu sielą link tavęs, Jėzau, žmonijos Gelbėtojau, atleidžiantis nuodėmes“.
Alchemikas Izaokas Niutonas
Izaoko Niutono vardą žmonės paprastai sieja tik su Niutono dėsniais, na, o gudresni dar ir su jam ant galvos nukritusiu obuoliu, kuris neva padėjo jam atrasti gravitacijos dėsnį. Niutonas mokslo pasaulyje paprastai pristatomas kaip griežtas logikos ir tikslumo gigantas. Tačiau tai nebuvo tokia paprasta asmenybė. Pasirodo, Niutonas be galo mėgo alchemiją (kaip, beje, ir dauguma to meto mokslininkų).
Jo bibliotekoje buvo galima rasti rečiausius alchemikų veikalus. Teigiama, jog alchemijos traktatai užėmė vieną dešimtąją jo bibliotekos dalį. Dirbdamas Trinity koledžo laboratorijoje, Niutonas naktimis skaitydavo alchemikų veikalus, ieškojo metalų gyvsidabrio atradimo būdų (ekshumuojant Niutono kūną, paaiškėjo, jog jo organizmas buvo labai apnuodytas gyvsidabriu), bei paslaptingojo alchemikų raudonojo liūto, o labiausiai jį domino, kaip dangaus kūnai, žvaigždės ir planetos, daro įtaką cheminėms reakcijoms.
Niutonas alchemija užsiėmė apie 30 savo gyvenimo metų. Niutono veikalų tyrėjas V. Karcevas rašo: „Chemija tais laikais buvo tokiame būvyje, kad praktiškai bet kuri reakcija vedė prie naujo atradimo. Tačiau mes nežinome nei vieno cheminio Niutono atradimo”. Galbūt todėl, kad jokių chemijos ar alchemijos veikalų Niutonas nėra parašęs. Be alchemijos, Niutonas, labai domėjosi teologija. Pats Niutonas apie alchemiją rašė: „Alchemija turi reikalą ne su metais, kaip kad teigia neišmanėliai. Ši filosofija ne iš tų, kurios tarnauja tuštybei ir apgaulei, ji veikiau tarnauja naudai ir pažinimui, be to, svarbiausia čia Dievo pažinimas”.
Gabrielius E. Klimenka
