Summer 1993
Režisavo: Carla Simon. Vaidina: Laia Artigas, Paula Robles, Bruna Cusí, David Verdaguer, Fermi Reixach, Isabel Rocatti
Katalonų kilmės režisierė Carla Simon vieną labai sudėtingą savo vaikystės vasarą transformavo į subtilų ir jaudinantį debiutinį filmą „1993-ųjų vasara“. Iš kiekvieno juostos kadro akivaizdu, kad pasakojimas paremtas itin asmeniškais atsiminimais: tai suteikia įvykiams tiesumo, atvirumo ir detalumo, kas atsiskleidžia ir per vaidmenis, ypač vaikų. Vaikystės atsiminimams visada gresia susireikšminimas ir sentimentalumas, tačiau ši juosta išvengia tiek vieno, tiek kito, ir įtvirtina Simon kaip talentingą ir dėmesio vertą kūrėją.
Nuo AIDS mirus abiems jos tėvams – tais laikais, kai visuomenėje ši liga buvo apipinta įvairiausiais mitais ir temdoma skaudžios gėdos – šešiametė Frida (ne pagal amžių brandi ir talentinga neprofesionali aktorė Laia Artigas) išsiunčiama gyventi į mažyti kaimelį su motinos broliu Estevu (kino festivalių lankytojams matytas Davidas Verdagueras), jo žmona Marga (Bruna Cusi) ir jų trimete ar keturmete dukra Ana (Paula Robles).
Miškai, vandens telkiniai ir kieme lakstančios vištos, švelniai (ir neretai iš Fridos perspektyvos) įamžinti operatoriaus Santiago Racajo, regis, turėtų būti idiliška vieta pirmą kartą už Barselonos ribų išvykusiai šešiametei mergytei (juosta buvo filmuojama ten, kur būdama tokio amžiaus buvo išsiųsta pati Simon), tačiau Fridos atveju viskas yra ne taip: ją gąsdina viskas, net tos pačios „idiliškosios“ vištos. Gėdos apsupta keturių raidžių liga niekada neminima, ir, dideliam mergaitės nerimui, regis, niekas nežino, nuo ko mirė jos mama.
Frida nemoka niekam išreikšti savo skausmo, išskyrus raudančios Mergelės Marijos statulą, prie kurios, įkvėpta močiutės Marijos (Isabel Rocatti) dievobaimingumo, ji nuolatos sugrįžta, todėl savo jausmus išlieja ant naujosios įseserės Anos, kurią „žaisdama“ palieka miške, kur mergytė susižeidžia. „Toji mergiotė yra visiškai amorali“, Marga pareiškia Estevui, o netrukus Frida ne tik yra našlaitė, bet jaučiasi lyg gyvendama tarp priešų. Ir nors Simon pasakoja savo pačios istoriją, scenarijus yra itin sąžiningas ir nešališkas: žiūrovai nė akimirką nesudvejoja, kad šioje situacijoje visi istorijos dalyviai yra aukos. Režisierė nesiekia šokiruoti, sujaudinti ar sugraudinti publikos, neskirsto veikėjų į skirtingas stovyklas: ji tiesiog fiksuoja tegu ir ne visiškai tipišką, bet absoliučiai autentišką vaikystę.
Juosta yra praktiškai chrestomatinis kūrinys apie įvykių psichologines pasekmes veikėjams. Tai reiškia, kad draminių netikėtumų ar siužeto vingių čia praktiškai nėra. Tačiau tikroji juostos vertė - itin tikroviškas ir įtraukiantis tų pasekmių perteikimas. Taip, suaugusiųjų vaidmenys visai geri, tačiau Fridos ir Anos bendravimas turi nesumeluoto spontaniškumo ir autentiškumo, bylojančio apie ypatingą Simon talentą užtikrintai režisuoti aktorius. Būtent scenos su mergaitėmis alsuoja stipriausiomis emocijomis ir, regis, nepakeliama įtampa, bei primena Aną Torrent ir Isabel Tellería Victoro Erice’o šedevre „The Spirit of the Beehive“.
Juostai gali būti nelengva atrasti savo auditoriją – ypač šiapus Atlanto, kur nesame įpratę prie subtitrų ir filmų užsienio kalba – tačiau atidus, gilus ir stiprus darbas tikrai yra vertas žiūrovų dėmesio ir minimalių pastangų. Tarptautiniame „Berlinale“ kino filmų festivalyje juosta buvo išrinkta geriausiu debiutu, ir galima nuspėti, kad nepaisant to, jog netaps kinoteatrų hitu, ji atras savo vietą kinematografijos žemėlapyje, pirmiausia dėl fenomenalių vaikiškų vaidmenų.
