Režisavo: Sam Mendes. Vaidina: George MacKay, Dean-Charles Chapman, Andrew Scott, Benedict Cumberbatch, Colin Firth, Richard Madden
Ypatingas karališkų premjerų „titulas“ suteikiamas tik išskirtiniams filmams: iki šiol tokiais tapo vos 70 juostų, tarp kurių – Bondiados serija, „Titanikas“, „Žvaigždžių karai“, „Narnijos kronikos“, „Hobitas“. Tokie filmai atrenkami atsižvelgiant į aukščiausią jų kokybę, profesionalų kūrybinę komandą, o į premjerą atvyksta ir Didžiosios Britanijos karališkieji asmenys. Šiemet, po ketverių metų pertraukos (paskutinį kartą Londone vyko Samo Mendeso režisuoto trilerio „Spectre“ premjera) tokia garbė suteikta to paties režisieriaus karinei dramai „1917“, kuri jau dabar tituluojama geriausia karine drama po to, kai dienos šviesą išvydo kino klasika tapęs Steveno Spielpergo filmas „Gelbstint eilinį Rajaną“. Beje, juostą pamatęs Spielbergas žavėjosi kolegos drąsiais sprendimais ir pavadino peržiūrą „geriausia patirtimi kino salėje“. Režisierius prisiminė tą dieną, kai Mendesas jam pasakė, jog ketina juostą nufilmuoti vienu dubliu. Spielbergo nuomone, tai buvo neįmanoma.
„Aš taip jam ir pasakiau. Veiksmas turėjo vykti lauke, didžiulėje teritorijoje, dieną ir naktį. Kaip jis tai padarytų? Tokiu atveju būtina žiūrovus paversti trečiuoju istorijos dalyviu, istoriją kurti realiuoju laiku. Tačiau akivaizdu, kad yra kūrėjų, kuriems neegzistuoja žodis „neįmanoma“. Dabar matau, kad toks yra ir Samas. Tai, ką jis padarė, yra viena geriausių mano patirčių kino salėje“, – komplimentų filmui „1917“ ir jo režisieriui negailėjo Spielbergas.
Legendinio kinematografo Rogerio Deakinso meistriškai nufilmuota naujoji karinė drama nukelia žiūrovus į 1917 metų pavasarį. Pačiame Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje britų žvalgyba sužino, kad šiaurės Prancūzijoje vienas jų kariuomenės batalionų – 1600 karių – žygiuoja tiesiai į priešo paspęstus spąstus. Deja, įprastos komunikacijos linijos sunaikintos. Užduotis perduoti žinią apie pasalą patikima dviem jauniems eiliniams – Šofildui ir Bleikui (George‘as MacKay‘us ir Deanas-Charlesas Chapmanas). Norėdami suspėti laiku, vaikinai privalo nepastebėti pereiti fronto liniją ir didžiulę priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei jiems nepavyks, žus 1600 ginklo brolių, o tarp jų – ir Bleiko vyresnysis brolis.
Nei MacKay‘us nei Chapmanas nėra tokios žvaigždės, kurios paprastai pasirenkamos pagrindiniams vaidmenims į epinius, apdovanojimams nominuojamus filmus, tad ant vaikinų pečių krito didžiulė našta. Garsius ir pažįstamus veidus Mendesas pataupė aukštesnio rango pareigūnų vaidmenims (Coliną Firthą, Andrew Scottą, Marką Strongą ir dar kelis, kurie yra panaudojami netikėtumo įspūdžiui sustiprinti). Kiekvienas jų gauna vos po vieną sceną, o didžiąją dalį laiko ekrane matome abu jaunuolius. Tikėtina, kad Chapmanas yra geriau pažįstamas (juk jis vaidino Tomeną garsiajame seriale „Game of Thrones“), tačiau aktorinio meistriškumo prasme labiau nustebina ir gilesnį įspūdį palieka MacKay‘us, kurio didžiausias vaidmuo iki šiol buvo vyriausiojo sūnaus filme „Captain Fantastic“. Kariniuose filmuose personažai, jų motyvacija ir priešistorė dažniausiai nėra pagrindinė varomoji jėga, tačiau net ir su tokia minimalia informacija, MacKay‘us sugeba sublizgėti ir išsiskirti iš minios.
Tačiau akivaizdu, kad nepaisant savo turinio, „1917“ į kino istoriją įeis dėl savo išskirtinių režisūrinių-kinematografinių sprendimų. Filmui, pasirinkusiam tam tikrą specifinį triuką yra lengva tapti žinomu tik dėl jo ir apibrėžiamu tik per jį. Sprendimas visą filmą nufilmuoti vienu nepertraukiamu kadru turėtų sustiprinti realumą – užtikrinti, kad žiūrovas negalėtų pabėgti nuo kiekviename žingsnyje tykančio siaubo ir pavojų, bei pamatytų karą jame dalyvavusiųjų akimis. Tačiau labai pavojinga susikoncentruoti tik į šį techninį triuką ir žiūrint filmą ne įsigyventi į jame rodomą realybę, o svarstyti režisūrinį sprendimą, bandyti pastebėti paslėptą montažą ir grožėtis nepriekaištinga vaizdų tėkme. Gal kaip tik dėl to, pradžioje šis filmas atrodo panašesnis į kompiuterinį žaidimą. Tačiau ilgainiui prie šio vizualinio sprendimo žiūrovo akis įpranta, ir pradeda už šio vizualinio sprendimo pamatyti patį filmą. Priešingai nei vienu ištisiniu kadru nufilmuotas „Birdman“, iš kurio jautėsi pasipūtimas ir pasididžiavimas tuo, kaip jame buvo panaudota kamera, Mendeso darbas pulsuoja autentika ir noru įtaigiai papasakoti istoriją. Tam įtakos turi ir tai, kad šįkart už kameros stovėjo Deakinsas, sugebėjęs atskleisti filmavimo ištisiniu kadru grožį, bet neužsižaisdamas su juo. Tai filmas, kurį būtina pamatyti ir kuris garantuoja nepamirštamą patirtį kino teatre.
