Citatos yra puikus būdas pagauti tą idealizuojamą karo dvasią. Jos suteikia mums galimybę žvilgtelėti į karių drąsą, tačiau realiame gyvenime daugelis mūsų būtume pernelyg išsigandę pasakyti kažką įsimintino, žiūrėdami mirčiai į akis. Tačiau tik ne šie žmonės.
Williamas Darby. „Mes žengiame į priekį, ir jeigu atvyks tankai, tegul Dievas jiems padeda!“ Šiuos žodžius pasakė 1-ojo reindžerių bataliono vadas, kurio būrys tapo žinomas kaip „Darby‘io reindžeriai“. Šie kariai buvo pirmieji amerikiečiai, ant žemės kovoję prieš nacius. Darby netuščiažodžiavo – jis buvo asmeniškai atsakingas už kelių Vokietijos tankų sunaikinimą vien tik lengvąja artilerija ir granatomis.
Deja, jis nespėjo ilgai tęsti savo drąsių veiksmų. 1945 m. balandžio 30 d. Darby žuvo mūšyje, kai jam į širdį pataikė mažytė skeveldra. Iki Vokietijos pasidavimo buvo likusi vos viena savaitė.
Hannie Schaft. Prieš 1940 m. Vokietijos įvykdytą Nyderlandų užėmimą, Jannetje Johanna (Hannie) Schaft buvo jauna, daug žadanti teisės studentė. Kai olandų studentams buvo įsakyta pasirašyti lojalumo naciams deklaraciją, ji metė mokslus ir prisijungė prie komunistinio pasipriešinimo judėjimo. Ji padėjo rasti prieglobstį Olandijos žydams ir galiausiai netgi ėmė vykdyti pasikėsinimus į Vokietijos pareigūnus ir jų olandus bendrininkus.
Hannie tapo aukšto prioriteto taikiniu ir buvo žinoma kaip „mergina raudonais plaukais“ (ji greitai juos persidažė juoda spalva). Kai buvo atskleista jos tapatybė, naciai įkalino jos tėvus koncentracijos stovykloje. Nors Hannie vis tiek nepasidavė priešams, galiausiai ji buvo sulaikyta vieno vokiečių pareigūno. 1945 m. ji buvo nugabenta į vietą, kur jai turėjo būti įvykdyta mirties bausmė. Kai vokietis į ją šovė, kulka tik nubrozdino jos smilkinį, ir Hannie nepraleido progos paleisti kandžios replikos: „Aš šaudau kur kas geriau!“ Egzekucija buvo baigta automatiniu ginklu, o Nyderlandai buvo išlaisvinti vos po trijų savaičių.
Hatuey. Kai į Naująjį pasaulį atvyko europiečiai, Hatuey buvo smulkus Hispaniolos (vietovės, kur įsikūrė pirmosios ispanų gyvenvietės) karo vadas. Kai Diego Velazquezas išvyko užimti Kubos, Hatuey atvyko pirma jo ir pamėgino įspėti salos gyventojus apie artėjančią grėsmę. Jo pastangos žlugo, ir Hatuey buvo priverstas priešintis ispanams naudodamas partizanines taktikas.
Mažytė Hatuey kariuomenė mėnesių mėnesius darė spaudimą ispanams ir neleido jiems iškelti kojos iš jų pačių tvirtovių, tačiau 1512 m. jis buvo išduotas ir sugautas. Prieš sudeginimą ant laužo jis buvo verčiamas pakeisti tikėjimą į katalikų. Hatuey nepasidavė spaudimui ir vietoje to pasakė: „Jau geriau keliausiu į pragarą nei į rojų, jeigu rojuje yra ispanų“.
Theodore‘as Rooseveltas. Nedaug kitų žmonių gavo daugiau naudos iš Ispanijos ir Amerikos karo nei Theodore‘as Rooseveltas. Tradiciškai manoma, kad jo kavalerija „Rough Riders“ laimėjo visą karą garsiąja savo ataka Kettle Hille. Nors yra manančių kitaip, turbūt visi sutiks, kad Roosevelto parodyta drąsa buvo tikrai pamišėliškai beatodairiška.
Atakos metu, šuoliuodamas į kalną prieš viską naikinančią ispanų ugnį, Rooseveltas padrąsino besislepiančius karius, sušukęs: „Ar bijote atsistoti, kai aš joju?“ Visi aplinkiniai manė, kad jis tikrai žus, tačiau kulkos tik nubrozdino jam ranką, o Rooseveltas toliau tęsė sėkmingą puolimą.
Liu Bangas. III a. pr. m. e. Kinijoje kilo ypatingai žiaurus pilietinis karas tarp Chu dinastijos, kurios kariuomenei vadovavo Xiangas Yu, ir Hanų, kuriuos vedė Liu Bangas. Ankstesnio sukilimo metu jiedu buvo sąjungininkai, tačiau tapo priešais, kai Xiangas Yu pasiskelbė visos Kinijos valdovu.
Kelerius metus Xiangas Yu vis nugalėdavo Liu Bangą ir netgi sugavo bei įkalino jo tėvą, tačiau po kelių naujų kariuomenių suformavimo, Hanų pajėgos įstatė Xiangą į aklavietę. Tuomet Xiangas Yu savo priešui atsiuntė neįprastą grasinimą: jeigu Liu nepasiduos, jo tėvas bus išvirtas gyvas – ir tai nebuvo tušti žodžiai. Tačiau Liu jam atsakė dar labiau nepamirštamą atsakymą: „Atsiųsk man lėkštę sriubos“.
Vis dėlto, laiško pabaigoje Liu taip pat priminė Xiangui, kad anksčiau jie buvo tarsi broliai, todėl Liu tėvo išvirimas prilygtų tėvažudystei. Tai suveikė – Xiangas pasigailėjo Liu tėvo. Galiausiai Liu Bangas nugalėjo Chu dinastiją, o jo priešininkas nusižudė prie upės kranto.
Anoniminis suomių karys. 1939-1940 m. vykęs Žiemos karas tarp Rusijos ir Suomijos buvo vienas iš nepaprasčiausių karų istorijoje. Suomių pajėgos buvo tokios mažytės, kad kiekvienam Suomijos piliečiui, jau nekalbant apie karius, teko po vieną rusų kareivį; oro pajėgos buvo viršijamos santykiu 30 su vienu, ir jie turėjo mažiau kaip 1 procentą tankų, palyginti su Rusija. Ir vis dėlto, suomiams pavyko išvengti savo šalies užėmimo.
Galbūt labiausiai nacionalines suomių pastangas įkūnijo vienas karys, kurio vardas net nėra išlikęs. Per Suomussalmi mūšį suomių strategija pasirodė tokia veiksminga, kad priešai neteko 28 000 karių – palyginti vos su 700 Suomijos pusėje. Vienas iš pulkininko Hjalmaro Siilasvuo pareigūnų apibūdino tai geriausiai: „Vilkai šią žiemą turės daug maisto“.
Davidas Farragutas. JAV pilietinio karo metu kontradmirolas Davidas Farragutas vadovavo Sąjungos flotilei, turėjusiai iš Konfederacijos perimti svarbų Mobilio uostą. Uostą saugojo įprasti pietiečių laivai ir patrankos... bei daugybė „torpedų“, kurios iš tiesų buvo tai, ką mes šiandien vadiname minomis. Kai Sąjungos flotilė prie jų priartėjo, vienas iš pagrindinių laivų, šarvuotis „Tecumseh“, užplaukė ant minos ir nuskendo. Pasiryžęs tęsti tai, ką pradėjo, Farragutas sušuko: „Prakeiktos torpedos! Visu greičiu į priekį!“
Jo flagmanas „Hartford“ skriete įskriejo į platų minų lauką. Nors atrodė, kad tai tikra savižudybė, Farragutui pasisekė. Pietiečių minos buvo senos ir iš esmės neveikiančios. „Hartford“ pataikė į daugybę minų, tačiau liko nepažeistas, ir tai paskatino likusią flotilės dalį tęsti puolimą ir galiausiai užimti miestą.
Maršalas Michelis Ney. Nors Napoleonas Bonapartas nusipelno didžiulės šlovės dėl savo karinių pergalių, jis taip pat turėjo daugybę tikrai puikių generolų. Michelis Ney buvo jei ir ne gudriausias, tai tikrai pats drąsiausias iš jų. Po Napoleono sutriuškinimo ir jo tremties į Elbą, Ney liko tarnauti kariuomenėje, ir kai jis pabėgo, Prancūzijos monarchija suimti Napoleoną pasiuntė būtent Ney. Vietoje to jis grįžo pas savo buvusį vadą ir buvo šalia jo per paskutinį imperatoriaus sutriuškinimą Vaterlo mūšyje.
Ir vėl savo galią atgavusi Prancūzijos monarchija nusprendė paversti Ney atpirkimo ožiu ir 1815 m. gruodžio 8 d. paskyrė jam mirties bausmę sušaudant. Ney atsisakė, kad jam būtų užrištos akys, liepė savo buvusiems ginklo draugams paklausyti, ir pasakė, kad visada buvo ištikimas Prancūzijai. Savo kalbą jis baigė šiais žodžiais: „Kariai, ugnis!“
Alarikas Vestgotas. 408 m., likus keliems dešimtmečiams iki galutinio Vakarų Romos imperijos žlugimo, Romai ėmė grasinti vestgotų karvedys Alarikas I, pareikalavęs didžiulės aukso, sidabro ir pipirų išpirkos. Kad to išvengtų, Roma atsiuntė du pasiuntinius, kurie įspėjo Alariką, jog jis grasina visai didžiausio imperijos miesto populiacijai. Alariko atsakymas buvo toks, su kuriuo turėjo sutikti net ir labiausiai pasipūtę Romos politikai: „Kuo daugiau šieno, tuo lengviau jį nupjauti!“
Nieko nelaukę, romėnai greitai sumokėjo išpirką. Tačiau tai jiems ne itin padėjo – Alarikas vis tiek galiausiai užėmė miestą 410 m.
Jerry „Išprotėjęs šuo“ Shriveris. Vienas žymiausių JAV kariuomenės specialiųjų pajėgų (dar žinomų kaip „Žaliosios beretės“) narių, pirmojo rango seržantas Jerry Michaelas Shriveris 1964-1969 m. buvo tikras Šiaurės Vietnamo kariuomenės siaubas. Tokiomis sąlygomis, kokiomis daugelis „Žaliųjų berečių“ įvykdydavo apie 20 misijų, Shiveris Vietname jų atliko 40. Jo kolegoms atrodė, kad jis tiesiog trokšta mirti.
Vienos misijos metu, kai jo būrį apsupo priešai, Shiveris per radiją apibūdino situaciją ir jam buvo atsakyta, kad tai skamba „prastai“. Būtent šis Shiverio atsakymas tapo legendiniu tarp specialiojo būrio narių: „Jie yra ten, kur aš ir norėjau, kad būtų – apsupti iš vidaus“.
Shiveris tą dieną išgyveno, tačiau jo drąsa galiausiai jam skaudžiai kainavo - 1969 m. balandžio 24 d. jis įlipo į sraigtasparnį Quan Loi ir išskrido į savo paskutinę misiją.
