Didžioji dalis dabartinių diskusijų apie turto paveldėjimą Vakarų šalyse kyla iš įsitikinimo, kad didžiausios pajamos šiais laikais tėra pasyvi finansinio kapitalo grąža, o ne darbo vaisiai. Tačiau naujoje Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro ataskaitoje keturi JAV ekonomistai teigia, kad didžioji šių pajamų dalis iš tiesų gaunama dėl darbinių gebėjimų, arba žmogiškojo kapitalo; ši grąža yra tokia didelė todėl, kad reikšmingas žmogiškasis kapitalas yra nepaprastai retas reiškinys.
Naujajame straipsnyje „Kapitalistai XXI amžiuje“ („Capitalists in the Twenty-First Century“) Matthew Smithas iš JAV iždo departamento Mokesčių analizės tarnybos, Danny Yaganas iš Kalifornijos Berklio universiteto, Owenas Zidaras iš Prinstono universiteto ir Ericas Zwickas iš Čikagos universiteto teigia, kad maždaug trys ketvirtadaliai pajamų, kurias gauna pagrindiniai JAV pajamų gavėjai, iš tikrųjų yra užmokestis už darbą arba žmogiškojo kapitalo – patirties, ryšių ir reputacijos – grąža.
Viršutinis 1 proc., kuriam priklauso apie 40 proc. viso JAV turto, paprastai gauna pajamas iš mažų profesionalių paslaugų įmonių ar medicinos praktikos. Paprastai šie pajamų gavėjai patys dalyvauja savo mažų ar vidutinių įmonių veikloje; 70 proc. JAV gyventojų, kurie uždirba milijoną ir daugiau, dirba dėl pragyvenimo. Mokesčių sumetimais jie įformina uždarbį kaip pajamas, o ne atlyginimą. Maža to, 75 proc. aukščiausio lygio darbuotojų susikūrė gerbūvį savo rankomis, o tai reiškia, kad jų tėvai kilę iš apatinių 99 proc.
Kad suprastume, kuri šių pajamų dalis gaunama iš žmogiškojo kapitalo, Smithas, Yaganas, Zidaras ir Zwickas palygino pajamų srautus iš glaudžiai valdomų bendrovių: vienų bendrovių darbingo amžiaus savininkai mirė arba išėjo į pensiją, kitų – liko dirbti. Jie nustatė, kad po mirties ar išėjimo į pensiją savininkų gaunamas pelnas sumažėja daugiau nei trimis ketvirčiais. Tai nereiškia, kad pasitraukus steigėjui, įmonės nebėra gerai valdomos: tiesiog didžioji pelno dalis dabar atitenka profesionaliems iš išorės pasamdytiems vadovams.
Tyrinėdami savininko mirties ir išėjimo į pensiją poveikį, mokslininkai padarė išvadą, kad maždaug 75 proc. jų pajamų yra darbo, o ne kapitalo produktas.
„Svarbus žmogiškojo kapitalo vaidmuo atitinka požiūrį, kad vertingiausio žmogiškojo kapitalo paklausa viršija pasiūlą, o aukščiausio lygio žmogiškojo kapitalo grąža vis dažniau tampa verslo pajamomis“, – teigia jie.
Kitaip tariant, žmonės, apdovanoti dideliu žmogiškuoju kapitalu – išskirtine kompetencija, naudingais ryšiais, nepriekaištinga reputacija – yra tokie paklausūs, kad jų pelno potencialas šiame amžiuje peržengė visas ribas, o didžiausią pelną gaunantys žmonės dažniausiai priskiria jį prie verslo pajamų, o ne darbo užmokesčio. Tai – tikroji meritokratija, o ne aristokratijos formavimosi procesas.
Tačiau Smitho straipsnio išvados nebūtinai pateisina šiuolaikinio kapitalizmo moralę. Kaip pabrėžia patys autoriai, „sėkmingiausių savininkų-vadovų gaunama grąža nebūtinai yra socialiai optimali“. Jų žmogiškasis kapitalas gali apimti ryšius su šalies elito atstovais arba prieigą prie pelningų valdžios sutarčių.
Privilegija ir korupcija nėra teisinga ar socialiai naudinga, tačiau jos didina kai kurių žmonių uždarbio potencialą. Tyrėjai ir turtuoliai dažnai aptarinėja turto paveldėjimo spąstus. Tačiau net jeigu vyriausybės didžiausią dalį turto atimtų per mokesčius, arba jei viršutiniai 0,1 proc. nutartų savo vaikams nepalikti nieko, išskyrus gerą išsilavinimą, jų vaikai vis tiek būtų apdovanoti geresnėmis pradinėmis sąlygomis nei visi kiti. Jie galėtų pasinaudoti savo tėvų ryšiais, įskaitant „socialiai suboptimalią“ jų dalį, ir turtai, kuriuos jie susikraus šiame procese, bus laikomi „žmogiškojo kapitalo grąža“. O tai jau nelabai meritokratiška.
Tokio neteisingo pranašumo išlyginimui paprastų sprendimų nepakanka. Net apskaičiuoti pajamų dalį, gautą iš paveldėto socialinio kapitalo, nėra lengva užduotis; tarkim, mes žinome, kiek pinigų Donaldas Trumpas paveldėjo iš savo tėvo, tačiau nežinome, kiek tolesnių jo pajamų yra priskirtina tėvo ryšiams. Vis dėlto, jei Smithas su bendradarbiais yra teisūs, ir žmogiškasis kapitalas yra visų svarbiausias, tokio tipo paveldėjimas – kartais ir iš tėvų, esančių apatiniuose 99 proc. – galėtų būti vertinamas kaip reikšmingas pajamų nelygybės veiksnys.
