Rugpjūčio 15-ąją Lietuvoje švenčiama Žolinė – tai vasaros ir rudens sandūros šventė, kuri Lietuvoje švenčiama nuo senų laikų. Rugpjūčio vidurys – tai laikas, kai svarbiausi lauko darbai jau nudirbti: javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti. Kartu tai ir atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Day.lt ir alkas.lt rašo apie seniausias Žolinės tradicijas:
“Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.“
“Į Žolinės puokštę buvo dedama kuo daugiau ir kuo įvairiausių augalų. Šiai puokštei tiko viskas: medetkos, mirtos, nasturtai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės – burokai, morkos, ilgesniu kotu nuskinta gūžė kopūsto. Todėl Pietryčių Lietuvoje ši šventė dar buvo vadinama Kopūstine. Per Žolinę merginos pindavo devynis skirtingų augalų vainikus. Po šventės jų neišmesdavo, o susidžiovindavo ir saugodavo, kad užėjus griaustiniui galėtų jais pasmilkyti namus ar susirgus išsivirti arbatos.”
Lietuvoje įvedus krikščionybę, pagoniškos Žolinės tradicijos susiliejo su krikščioniškomis, o Žolinė sutapatinta su bažnytine švente – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. 15 min. rašo apie krikščioniškąsias šventės ištakas: „Po Kristaus nukryžiavimo jo motina liko gyventi pas apaštalą Joną. Po Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo, bet vietoj kūno kape rado tik žolynų pilną karstą – Mergelė Marija buvo paimta į dangų. Tuomet danguje esą pasirodė moteris, apsisiautusi saule, su Mėnuliu prie kojų ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija pateko į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė dogma. Rugpjūčio 15-oji yra seniausia ir garbingiausia Marijos šventė.”
Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. 15 min. kalbinta etnologė Gražina Kadžytė pasakojo, kad per Žolinę bažnyčioje šventinamos puokštės savo sandara simbolizuoja gyvenimo, pasaulio pilnatvę. Etnologė atkreipia dėmesį, kad skintų žolynų pomėgis apskritai yra būdingas lietuvių mentalitetui: “Merginos netgi kasdien segdavosi gėles į plaukus, eidamos į bažnyčią visada, jei tik turėjo, nešdavosi gėlių puokštelę, moterys maldaknygių skirtukais naudojo džiovintus žolynus… Tad ir Žolinių puokštę Lietuvoje galima pripažinti kaip vieną išskirtinesnių šios šventės raiškų.“
Pasak G. Kadžytės, “Žolinė – tai diena, kuomet švenčiama visuotinė augmenijos branda ir dėkojama už naują derlių. Šios šventės šaknys ir pavadinimas slypi gilioje senovėje. Žolinės pavadinimas galėjo išlikti dar iš tų laikų, kai nebuvome žemdirbiai, o maitinomės tuo, ką motulė žemelė mums išauginusi dovanodavo. Augalai pirmieji apgyvendino žemę, vėliau tapdami pirmuoju žmonių maistu, juk žolę nuskinti lengviau, nei žuvį ar kitą gyvūną sugauti. Laukiniai augalai gelbėdavo žmones ištikus badmečiams. Padėka už žemės subrandintą, aukštesniųjų jėgų palaimintą ir žmonių triūsu pelnytą derlių yra šios šventės prasmė.“
