Žmonijos į atmosferą išskirto anglies dvideginio kiekis iki 2100-ųjų gali tapti šeštojo masinio rūšių nykimo priežastimi, įspėja mokslininkai.
Didžiulis CO2 lygių augimas per pastarąjį šimtmetį gali priartinti pasaulį pavojingai arti „katastrofos slenksčio“, kai ekologinis nestabilumas ir masinės gyvūnų mirtys gali tapti neišvengiamos, atskleidė nauja matematinė analizė.
Be to, net ir tuo atveju, jei masinis rūšių nykimas taptų neišvengiamu, labai tikėtina, kad iš karto to nepastebėtume – šis procesas gali išsitęsti net 10 000 metų, teigia tyrimo bendraautorius Danielis Rothmanas, geofizikas iš Masačusetso technologijų instituto.
Nepaisant to, jeigu žmonija suskubs drastiškai mažinti CO2 dujų emisijas jau dabar, to gali pakakti norint išvengti tokios globalinės gamtinės katastrofos, teigia su tyrimų nesusijęs Lee Kumpas, geomokslininkas iš Pensilvanijos valstijos universiteto.
Anglis ir mirtis
Per visą Žemės 4,5 mln. metų istoriją, gyvybė matė daugybę pakilimų ir nuopuolių. Vien per pastaruosius 500 mln. metų įvyko penki masiniai nykimo įvykiai, nušlavę nuo žemės paviršiaus daugybę rūšių. Pats didžiausias jų buvo Permo išnykimas, arba „Didysis išmirimas“, kai išnyko daugiau nei 95 proc. visos jūrinės gyvybės ir 70 proc. gyvybės ant žemės, o taip pat Kreidos-terciaro masinis dinozaurų išnykimas. Visi jie turėjo vieną panašumą.
„Kiekvieną kartą, kai įvykdavo didelio masto masinis išnykimas – vienas iš didžiųjų penkių – globalinis anglies ciklas būdavo stipriai sutrikdomas“, - sako Rothmanas. Tai gali būti tiesioginis ryšys tarp CO2 ir mirties dėl vandenynų rūgštėjimo, arba netiesioginis ryšys, kadangi anglies dvideginio emisijos gali įkaitinti planetą iki neišgyvenamos temperatūros, o taip pat yra siejamos su ugnikalnių išsiveržimais.
Pavyzdžiui, Permo periodo pabaigoje, maždaug prieš 252 mln. metų, anglies dvideginio lygiai vandenynuose buvo išaugę iki neregėtų aukštumų, atskleidžia jūrinės uolienos.
Vis dėlto, anglies dvideginio lygių išaugimas ne visada reiškia užtikrintą katastrofą planetai - uolienose randama ir daugybė tokių „CO2 lygių pokyčių“, kurie nesibaigė masiniais išnykimais, sako Rothmanas.
Kas sukelia masinį išnykimą?
Tad kas išskiria mirtinus CO2 lygio išaugimus nuo tų, kurie nesukėlė masinio išmirimo? Naujajame tyrime, kuris pasirodė žurnale „Science Advances“, mokslininkai iškėlė hipotezę, kad įtakos tam gali turėti du faktoriai: kaip greitai kyla CO2 lygiai, ir bendras pokyčių laikas.
Kad įvertintų šiuos faktorius, Rothmanas ištyrė anglies izotopus uolienų pavyzdžiose iš 31 skirtingo geologinio periodo per pastaruosius 540 mln. metų. Nustatyti atmosferoje tuo metu buvusio anglies dvideginio lygius ir jų pokyčius gali būti sudėtinga, nes iš vienų periodų yra išlikę daugybė uolienų pavyzdžių, o kiti yra reprezentuojami rečiau, sako Rothmanas.
Surinkę tuos duomenis, mokslininkai apskaičiavo, kad vandenynų papildymas maždaug 300 gigatonų anglies dvideginio iš atmosferos paprastai baigdavosi masiniu rūšių nykimu praeityje, nors šį skaičių patvirtinti labai sunku.
Kas nutiks tą dieną, kai ši riba bus peržengta?
„Mes rizikuojame susidurti su tokia įvykių serija, kai masinis išnykimas gali būti neišvengiamas“, - sako Rothmanas.
Savaime suprantama, tai prasidėtų ne per vieną dieną – rūšių išmirimas gali tęstis ir 10 000 metų.
„Manau, kad jų metodas yra tikrai geras, bet dirbant su tokia gilia praeitimi visada yra tam tikrų apribojimų, – tyrimo rezultatus „Live Science“ vertino Kumpas. – Vienas iš tokių apribojimų yra tas, kad dr. Rothmanas turi priimti mūsų dabartinį supratimą apie tų nelaimių laiką ir trukmę.“
Vis dėlto, net ir esant tokiam neužtikrintumui, „akivaizdu, kad tas lygis, kuriuo šiandien mes deginame iškastinį kurą, prilygsta, jei ne lenkia, su masiniais išnykimais siejamą anglies dvideginio ciklo trikdžių lygį praeityje“, sakė Kumpas.
Pats geriausias sprendimas norint išvengti katastrofos būtų užtikrinti, kad toks CO2 lygių augimas būtų trumpalaikis, sakė jis: „Jeigu mes pajėgsime suvaldyti save, galime išvengti Permo katastrofos.“
