Vokietijoje šią savaitę minimas 30-metis po Berlyno sienos griuvimo, kuris pakeitė ne tik šalies, bet ir Europos istoriją. Šis pasakojimas apie tuos, kurie gyveno atskirti sienos, tuos, kurie po ja kasėsi, ir tuos, kurie patyrė pirmąsias laisvės akimirkas, kai netikėtai visam komunistinės Vokietijos politbiurui vienas jo narys paskelbė, kad siena į Vakarus atveriama nedelsiant.

Andreasas Falgė į Vakarų Berlyną pateko tarp pirmųjų. Ten lapkričio 9-osios naktį suprato, kad daug kas panašu, tik neono šviesų kur kas daugiau.

„Nežinojau, ar sieną jau atidarė, ar ne. Niekas nežinojo. Bet – na ir kas. Apsivilkau odinę striukę, pasiėmiau dokumentą, šimtą markių ir žemėlapį“, – pasakoja Berlyno gyventojas A. Falge

Tarsi Alisa stebuklų šalyje, prisimena, jautėsi ir Dagmar Simdorn iš Bernauerštrasės – gatvės, išilgai kurios 28-erius metus driekėsi siena.

„Staiga siena tapo įveikiama. Jausmas – tarsi skristum. Didinga. Buvo nuostabu, staiga į vieną vietą sukrito viskas iš praeities. Atrodė tarsi pleventum. Puiku“, – prisimena moteris.

O viskas prasidėjo netyčia – nors Gunteris Shabowskis vėliau save vadino reformatoriumi. Besibaigiant nuobodžiai spaudos konferencijai apie partijos planus atverti sieną, Italijos žurnalistas paklausė, nuo kada. Pasirausęs popieriuose, Berlyno komunistų vadovas ir šalies politbiuro narys neužtikrintai atsakė, kad tikriausiai nuo dabar.

„Ką? Kas? Siena atvira dabar? Ar tai aiškus pareiškimas? Ar jis sako, kad kiekvienas iš Rytų gali iš Rytų eiti į Vakarus? Ką? O brolis sako, einu, noriu pats tai pamatyti. Ir iškart išėjo“, – pasakoja Berlyno gyventoja Susanne Roebisch.

Per visą Rytų Europą jau pūtė permainų vėjai, Lenkija buvo išsirinkusi nekomunistinę vyriausybę. Ir Rytų Vokietijos komunistai jau buvo išstūmę stalinistą Erichą Honeckerį, rengėsi palengvinti sienos kirtimą su leidimais. Jau po keturių dienų bus paskirtas paskutinis Rytų Vokietijos vadovas.

„Gyvenau už 2 kilometrų, ir man beeinant, jaunuolis priėjos ir sako: girdėjote – siena atidaryta. Klausiu, iš kur tokios žinios. O jis: taip, siena atvira“, – sako paskutinis Vyriausybės vadovas Hansas Modrowas.

Prie Bernauerštrasės įsikūrusio vienuolyno seserys tai vadina stebuklu. Jos buvo fronto linijoje. Vienuolynas Vakaruose, jo kapinės rytuose. Savo akimis matė, kaip drąsuoliai bandė įveikti sieną: šoko nuo stogų, leidosi skalbinių virvėmis. Teikė pirmąją pagalbą sužeistiems ir padėjo laidoti žuvusius.

„Dažnai stovėdavau ten, ligoninėje, ir galvodavau: Dieve, prašau, visiškai panaikink šią sieną. O kai žinia pasklido lapkričio 9-ąją, tai buvo tarsi išsipildymas. Bet tuo pat metu – nesuvokiama“, – teigia vienuolė Brigitte Queisser.

Plaukte, skriste ir visaip kitaip – sieną įveikė apie 5 tūkst. žmonių, bet 140 žuvo. Paskutinis – likus pusmečiui iki sienos griuvimo, sudužęs savadarbiu oro balionu.

„Nuo pradžių rūpinomės visais savo pirmosios pagalbos stotyje. Mirusiais ar gyvaisiais. Susipjausčiusiais, sužeistais, visais. Teikėme pirmąją pagalbą, jei reikia – veždavome į ligonę“, – prisimena vienuolė Christa Hubner.

Bet nedaug kas rizikavo taip kaip Hubertas Holbeinas. 22-ejų, jis su vamzdeliu perplaukė pusantro kilometro į Vakarų Berlyną, o paskui – grįžo išsigabenti ir motiną. Su 10 draugų pusę metų rausė 140 metrų tunelį, kol Stasi saugumas juos aptiko, išgelbėjo dar 60 žmonių.

„O tada sieną kerta mano motina. Kai pasiekė dienos šviesą, labai nervinosi. Buvo jau 50-ies. Iš pradžių net neatpažino manęs“, – sako H. Holbeinas.

Dar atkaklesnis buvo Borisas Franzke. Atkirstas nuo sužadėtinės, jis su broliu iškasė septynis tunelius. Dviem iš jų paspruko 30 žmonių, kitus aptiko saugumas. Vieno gale, iškasus 80 metrų, laukė pasala. Bet, rizikuodamas gyvybe, saugumo pulkininkas leitenantas nukirpo sprogmens dagtį ir išgelbėjo keturis kasėjus.

„Su kiekvienu pergabentu asmeniu silpninome vadinamąją VDR, jau tada mąstėme politiškai“, – sako B. Franzke.

Bet, kai toji karta pamažu traukiasi, tokie kaip Hansas Shulze jaučiasi turį misiją. Jį, kilusį iš Vakarų Vokietijos, 2,5 metų įkalino dėl ryšio su rytiete. Jam atrodė, kad tai meilė, ji buvo viena iš ketvirčio milijono Stasi informatorių.

„Tas laikotarpis man daro įtaką iki dabar, ir todėl vedu ekskursijas – kad perduočiau žinią. Kad sienos ir spygliuota viela Europos centre liktų tik istorijoje“, – teigia vyras.