Šio straipsnio pavadinimą aš pasiskolinau iš Steveno Kingo. To paties pavadinimo rašytojo pasakojime kalbama apie vieną genijų, nusprendusį išlaisvinti pasaulį nuo prievartos. Jam pavyko sukurti medžiagą, slopinančią agresiją, ir paskleisti ją po visą planetą. Tačiau šis genijus neapsižiūrėjo ir neįvertino štai ko – kartu su agresija, ši medžiaga slopino ir intelektą. Rezultate žmonija pavirto į nemąstančių gyvulių bandą. Net stebina, kokią tikslią Vakarų kairiųjų intelektualų satyrą parašė Kingas, pats būdamas kairysis iki kaulų smegenų (jo paskutinio darbo net neįmanoma skaityti – tokios politkorektiškų šablonų koncentracijos aš anksčiau nesu matęs niekur, išskyrus parodijas, tačiau jo knyga yra parašyta visiškai rimtai). Tačiau taip būna. Ir per ketvirtį amžiaus, praėjusį nuo minėtosios knygos pasirodymo, Vakarai labai žymiai pasistūmėjo joje aprašyta kryptimi.
Iširus SSRS Vakarų civilizacija (turiu pažymėti, kad kitos civilizacijos neegzistuoja, visa, kas yra kitur, – tai geriausiu atveju civilizaciniai akligatviai, o blogiausiu atveju – anticivilizacijos) galutinai užmigo ant laurų ir nusprendė, kad žmonija sugrįžo atgal į rojų. Ji nusprendė, kad rojus Žemėje jau sukurtas – bent jau civilizuotose šalyse – ir liko tik mažytė smulkmena: pabaigti statyti rojų likusiose teritorijose. Tačiau dėl ko įvyko išvarymas iš rojaus? Dėl gėrio ir blogio pažinimo. Gali būti, kad grįžimo į rojų kaina turėjo tapti to pažinimo išnykimas. Gebėjimo skirti vieną nuo kito praradimas. Iš tiesų, rojuje, kur blogis neegzistuoja, žinojimas apie jį būtų nereikalingas ir tik didintų liūdesį, taip akivaizdžiai netinkantį tokioje vietoje.
Problema tik tame, kad jokio rojaus niekada nebuvo ir nėra, o blogis nuo šių didžiadvasiškų fantazijų niekur nedingo, o priešingai – labai daug išlošė. Ypač tose situacijose, kai tie, kas turi su juo kovoti, nustojo suprasti skirtumą tarp blogio ir smurto, ir puolė atsisakyti antrojo, galvodami, kad atsisako pirmojo. Tačiau iš tiesų tokiu būdu jie tik pavertė blogį nebaudžiamu.
Beje, apie literatūrą. 2008 metų gruodį – 2009 metų sausį, t.y. jau po rusų agresijos prieš Gruziją, bet dar ilgai iki dabartinių įvykių, aš parašiau fantastinį romaną „Savigyna“. Romano veiksmas vyksta 4-5 šio amžiaus dešimtmečiais, po visos eilės karų ir pasaulinių krizių. Pasaulinio branduolinio karo per stebuklą pavyko išvengti, tačiau pasaulis faktiškai subyrėjo į šipulius. Jungtinių Tautų organizacija nebeegzistuoja, Artimieji Rytai paniro į kruviną chaosą, kinai „gina kinakalbių teises“ Sibire (ir „apgynė“ jas jau iki Uralo kalnų), JAV vėl pasidalino į Sąjungą ir Konfederaciją, o svarbiais žaidėjais tarptautinėje arenoje tapo mafijos klanai. Šis romanas nebuvo kokios nors rimtos politinės analizės rezultatas, man tiesiog buvo reikalingas atitinkamas fonas fantastiniam trileriui (beje, nei iki to, nei po to, jokios knygos nesu parašęs taip greitai) – tačiau dabar ir pats stebiuosi, žiūrėdamas, kaip visi įvykiai juda mano aprašyta linkme.
Apie naują karų ir krizių epochą jau galima kalbėti kaip apie realiai egzistuojantį faktą, o pastaruoju metu tragedijos vyksta viena po kitos, be jokio sustojimo. Praėjusį savo straipsnį pavadinau „Penkios liepos dienos“, nes straipsnio atidavimo spaudai terminai neleido man užfiksuoti tos savaitės įvykių iki jos pabaigos. Jei būčiau galėjęs tai padaryti, man būtų tekę įtraukti Pavlo Šeremeto nužudymą (dėl šio nusikaltimo Rusija kol kas nepagauta už rankos, tačiau sunku įsivaizduoti, kam dar šis įvykis galėjo būti naudingas ar reikalingas), paskui, nedideliu intervalu vienas po kito įvykusius dar du teroristinius išpuolius Vokietijoje, kuriuos (kaip ir ankstesnį išpuolį traukinyje) įvykdė jauni galvažudžiai iš islamo pasaulio (iranietis ir siras).
Vos per dešimt dienų smarkiai sustiprėjo įspūdis, kad pasaulis ne šiaip sau demonstruoja visišką nesugebėjimą priešintis blogiui (net ir kur kas menkesniam, nei praėjusiose epochose), o tiesiai mums prieš akis grimzta į chaosą.
Visiška Jungtinių Tautų bejėgystė akivaizdi. O jei 2009-aisiais metais JAV skilimas atrodė gryna fantastika, tai dabar, jei likimas (sveiku protu šiuo atveju pasikliauti jau nebegalima) neapsaugos mūsų nuo Trumpo, net ir toks scenarijus atrodo visiškai įmanomas.
Tačiau Papildomos chromosomos šalis tegu verčiau nedžiūgauja. Kaip sakoma, „kol storas sulys, liesas nustips“. Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba, Rusija, dedanti tiek pastangų, kad destabilizuotų pasaulį, bent minimalius šansus išgyventi išsaugotų tik stabiliame ir klestinčiame pasaulyje. Kita vertus, nieko paradoksalaus tame nėra – Absoliutus Blogis todėl ir yra absoliutus, nes jis yra blogis visiems, įskaitant save patį. Pastaruosius keletą metų Rusija sau kasa duobę su tokiu entuziazmu, kokio nerodo net visi jos tikri ir tariami priešai kartu sudėjus. Koks gi bus jos galas – be to, kad jis bus greitas, negarbingas ir, greičiausiai, kruvinas? Ko gero, dabar jau galima patikslinti ankstesnes prognozes.
Vos per dešimt dienų smarkiai sustiprėjo įspūdis, kad pasaulis ne šiaip sau demonstruoja visišką nesugebėjimą priešintis blogiui (net ir kur kas menkesniam, nei praėjusiose epochose), o tiesiai mums prieš akis grimzta į chaosą.
Aš ir toliau manau, kad viena iš pagrindinių jos budelių taps „draugiškoji“ Kinija, kuri užims tiek Rusijos teritorijos, kiek užsinorės – su pilnu palaiminimu iš Vakarų, besidžiaugiančių, kad kažkas pagaliau ėmėsi spręsti Rusijos problemą. (Ne, žinoma, bus nepatenkintų tokiomis Kinijos pastangomis, tačiau jei jau reikia rinktis tarp dviejų nedemokratinių imperijų, tai Kinija yra kur kas patikimesnė, racionalesnė ir atsakingesnė partnerė.) Tačiau viskas prasidės ne nuo jos. Artimiausiu metu mes toliau stebėsime vis didėjančius link žemės krentančio Rusijos lėktuvo suktuko vingius – prastėjančią ekonominę situaciją ir stiprėjančias represijas. Turiu pastebėti, kad šalies, nesugebančios sukurti nieko, išskyrus problemas, neišgelbės net godžių ir kvailų Europos niekšų hipotetiškai atšauktos sankcijos – juo labiau, kad kuo mažiau lieka pinigų (kurių jau nebepakanka net „šventam reikalui“ – karui), tuo didesniais mastais jie yra grobstomi.
Skeptikai tikina, kad totalitariniai režimai nuo ekonominių problemų nežlunga – žmonės milijonais miršta iš bado, tačiau nesukyla. Tas tiesa. Niekingi rusų „liberalai“, žinoma, nesukils, o jei kas nors iš jų ir suspurdės, tai juos labai greitai išvaikys dešimtys policininkų, o likusius su malonumu gatvėse pribaigs praeiviai. Sukils visai kiti – vatnikų vatnikai, sugrįžę iš Donbaso su patirtimi kovojant, trokštantys žudyti ir iki dantų ginkluoti pasisavintais ginklais (o jei šių jiems pritrūktų, patirties, kaip užimti policijos arsenalus, jiems pakanka iki kaklo). Ir sukils jie, žinoma, ne dėl ekonomikos (tiksliau, ekonominiai klausimai tebus jiems katalizatoriumi). Pagrindinė priežastis bus ta, kad Putinas apleido ir pamiršo „Naujarusijos“ projektą, kad Rusijos vėliava vis dar neplevėsuoja virš Kijevo/Berlyno/Vašingtono (kam, savaime suprantama, Rusijai tiesiog nepakanka jėgelių, kad ir koks didelis noras būtų, tačiau tai ordai egzistuos tik vienas paaiškinimas – „išdavystė“), o vietoj to, „išdavikai“ vykdo represijas prieš „tikruosius patriotus“ (ką režimas jau pradėjo daryti, o to pavyzdžiai yra „Tautos valios armija“, Kundurovas, Kalašnikovas ir t.t.). Iš kai į gatves išeis ŠITIE, visi prokremliškų nuotaikų „Nacionalinio išsivadavimo judėjimai“, „Naktiniai vilkai“ ir panašios marionetinės chuliganiškos organizacijos išgaruos taip, kad jų nė kvapo neliks. O šalies gyventojai, kurių 90 % dar vakar teigiamai vertino Putiną, džiaugsmingai palaikys „revoliuciją“, tačiau jau labiau dėl ekonominių priežasčių, kurių pati pirmoji – troškimas apvogti mėgėjus skraidinti savo šunelius privačiais verslo lėktuvais. Policija suskubs pranešti, kad jie – „išvien su tauta“. Ir tada Putinas į maištaujančią Maskvą mes paskutiniąsias pajėgas, kuriomis dar gali pasikliauti – Kadyrovą ir jo čečėnus.
Tačiau čia tik jam taip atrodo, kad jais galima pasikliauti. Kai tik Rusijos prezidento valdžia ims irti, „gerbiamasis Vladimiras Vladimirovičius“ jiems akimirksniu pavirs neištikimu šunimi. Jie įžengs į miestą ir pradės precedento neturinčias skerdynes, prie kurių prisijungs milijonai kitų tautybių jų bendratikių. Iš sostinės chaosas sparčiai išplis į provinciją, kur prasidės etninių grupių, nusikaltėlių gaujų ir vietos „tvarkdarių“ karas „Donbaso stiliumi“. Ir tai bus kur kas baisesnis reikalas, nei prieš šimtą metų vykęs pilietinis karas, kuriame nors kažkas išsaugojo bent jau šiokį tokį supratimą apie garbę.
O kinai ateis jau po to. Juk kažkam reikės šiuose griuvėsiuose įvesti tvarką – jokie švainmajeriai ir trampai to juk tikrai nesiims.
Jurijus Nesterenka
