Man, su mano bekompromisinėmis pažiūromis, nelengva reikšti apgailestavimą mirus žmogui, atstovavusiam ideologiją, kuriai aš ne tik nepritariu, bet ir laikau viena pagrindinių grėsmių mūsų civilizacijai? Ne kartą rašiau, ką manau apie tą ideologiją, ir dabar neatsiimu nė žodžio iš savo griežtai išsakyto neigiamo vertinimo. Aš taip pat nemanau, kad „žmogaus mirtis visada yra tragedija, kas jis bebūtų“. Tiesą sakant, manau visiškai priešingai.
Ir vis dėlto – tegu tavo vardas amžiams lieka žmonių atmintyje, Mevlutai Mertai Altintai. Tikiuosi, kada nors, jei ne Turkijoje, tai išlaisvintoje Sirijoje tavo vardu bus pavadintos gatvės. Net jei tu savo žygdarbį palydėjai žodžiais „Alah Akbar“, kurie, švelniai tariant, man nekelia simpatijų.
Kodėl aš nacistinės Rusijos ambasadoriaus Turkijoje likvidaciją vadinu žygdarbiu? Štai reiškinio apibrėžimas: „Galantiškas, herojiškas, reikšmingas ir svarbus poelgis, padarytas sudėtingomis sąlygomis“ (Ušakovo aiškinamasis šnekamosios kalbos žodynas). Tikiuosi, kad abejonių nekelia nei poelgio svarba, nei jį padariusio asmens, sąmoningai žengusio į mirtį (tai ir yra tos „sudėtingos sąlygos), herojiškumas. Ir vis dėlto ne, tai visai nėra vienas ir tas pats, kaip sovietinių ir islamo fanatikų nusikaltimai, apie kuriuos rašiau praėjusiuose straipsniuose. Altintas nepadeginėjo taikių valstiečių namų ir nesusisprogdino niekuo dėtų žmonių minioje. Jo išpuolis buvo prieš to visiškai nusipelniusį taikinį.
Taip, formaliai diplomatai turi neliečiamybę. Tačiau tai Joachimui von Ribentropui savo laiku nepadėjo išvengti kartuvių. Tiesioginis Ribentropo analogas yra, žinoma, ne nužudytasis Andrejus Karlovas, o Sergejus Lavrovas (kuris, tikiuosi, vienaip arba kitaip vis tiek gaus pagal nuopelnus), tačiau po režimo griūties nesaldu buvo ir Ribentropo pavaldiniams. Mažiausiai 374 iš jų (įvairaus rango, įskaitant ambasadorius ir konsulus) buvo suimti sovietinės Rusijos; kai kurie buvo mirtinai užkankinti KGB būstinėje, o beveik visi likę - 25 metams išsiųsti į lagerius. 6 dešimtmečio viduryje jie buvo pradėti atiduoti Federacinei Vokietijos Respublikai, tačiau namo grįžo vos pusė – visi kiti žuvo gulage.
Aš net nesiimsiu analizuoti klausimo, ar Rusija turėjo teisę taip elgtis su svetimos šalies diplomatais, ar ne. Tiesiog, jei jau ji taip elgėsi tuomet (priminsiu, kad dabartinė Rusija – ne tik juridinė anos šalies įpėdinė, tačiau ji pavertė visus anos epochos Rusijos veiksmus į fanatišką kultą, kurio priešininkams yra taikomos represijos ir baudžiamoji atsakomybė!), tai kokios pas ją šiandien pretenzijos? „Kokiu saiku seikėsite, tokiu ir jums bus atseikėta.“ Aš jau ne kartą esu pabrėžęs – džentelmeniškai elgiamasi tik su džentelmenais. Taisyklės galioja tik tiems, kas jų laikosi, o ne tiems, kieno „diplomatai“ yra vien tam, kad maskuotų pačius įžūliausius, bjauriausius ir plačiausio masto visų tarptautinių įstatymų ir normų pažeidimus. Tai, žinoma, liečia ne tik stalinistinės-hitlerinės epochos palikimą, bet ir dabartinį rusų elgesį Gruzijoje, Ukrainoje, Sirijoje ir visur, kur tik juos pasiunčia jų apgailėtinas pseudofiureris. Apskritai, kalbėti apie diplomatinę neliečiamybę Rusijos atžvilgiu nėra tinkama jau vien dėl to, kad Rusija neturi diplomatų – kaip neturi ir prezidento, ir žurnalistų. Tėra tik absoliučiai neteisėtas, valdžią uzurpavęs, nusikaltėlis, vagis ir žudikas, vadovaujantis tokiai pat vagių ir žudikų gaujai, o taip pat yra ir tos gaujos svita (neva, „žurnalistai“) – profesionalūs niekšai, su ypatingu įžūlumu meluojantys tiek visam pasauliui, tiek ir savo pačių šalies „lochams“, ir tokiu būdu pasidalinantys atsakomybę už kasdien(!) tos gaujos liejamą kraują.
Mano oponentai dabar gali pasakyti, kad tiek Ribentropą, tiek vokiečių ambasadorius teisė ir nuosprendžius paskelbė teismai (tegu ir sovietiniai, kurie su teisingumu neturėjo nieko bendra). Jie gali argumentuoti, kad civilizuotame pasaulyje net nusikaltėliai turi teises, ir kad teisė į smurtą turi būti paremta griežta procedūra, o ne atiduota į rankas savarankiškai pasiskirtiems keršytojams, nes kitaip pasaulis labai greitai panirs į visišką chaosą, kuriame kiekvienas jausis turįs teisę spręsti, kam gyventi, o kam mirti.
Taip, tas tiesa. Tačiau pagrindinė šio pasaulio tragedija yra ta, kad taisyklės jame yra sulaužytos iš ABIEJŲ pusių. Jei jas laužytų tik nusikaltėliai, tai dar būtų pusė bėdos. Aš ne kartą esu pabrėžęs, kad pasauliui grėsmę keliantis dabartinis blogis pats iš savęs yra niekingas. Tai šalis, kurios gyventojai masiškai miršta apsinuodiję vonios losjono metilo surogatu – jūs tik pagalvokite, tenai yra padirbinėjamas jau net ne vynas, net ne pati pigiausia degtinė, o tai, kas apskritai nėra skirta gėrimui, tačiau Rusijoje yra parduodama prekybos automatuose, kaip pas mus kola. Tai šalis, kurioje yra užpuolami ir apiplėšiami elgetos, atimant iš jų maistą, gautą iš labdaros! (Vienas toks atvejis buvo Leningrado apskrityje – taip, apskritis iki šiol taip vadinasi; o kitas – okupuotame Kryme). Panašu, kad greitai rusai ims atiminėti kaulus iš valkataujančių šunų – štai tokia „galinga supervalstybė“ dabar yra mūsų priešininkė. O ką daro civilizuotas pasaulis, kuris kaip tik ir privalo su nusikaltėliais elgtis pagal taisykles – t.y., juos nuginkluoti, areštuoti, teisti, paskelbti nusikaltimą atitinkantį nuosprendį ir atlikti tai, užtikrinant jų teises (pavyzdžiui, teisę į kameras be kankinimų ir bausmes be patyčių)? Ką daro pasaulis, kurio akivaizdoje vos per vieną Alepo naikinimo mėnesį rusų lėktuvai (vien rusų, neskaičiuojant jų bičiulio Assado aukų) nužudė daugiau nei tūkstantį taikių gyventojų? Ko jis imasi be garsių (ir nieko nekeičiančių) pareiškimų apie karinius rusų nusikaltimus, kurių neigti jau nebeįmanoma?
Pasaulis kelioms minutėms užgesina Eifelio bokšto šviesas. Ir viskas. Daugiau nieko. Nenuostabu, kad tokiame pasaulyje turėjo atsirasti Altintas. Atsirasti tam, kad kautųsi su blogiu ir atkurtų teisingumą vieninteliu jam likusiu būdu. Daugybė išmintingų analitikų jau pasisakė, kad Altintas neva pats to nenorėdamas pasitarnavo Putinui, kad ambasadoriaus nužudymas iššauks užuojautą Rusijai ir t.t. O aš pasakysiu taip: į tuos, kuriems taip trūksta proto ir sąžinės, kad jie gali užjausti Rusiją, apskritai nereikia kreipti dėmesio. Vis tiek jie nesugeba nieko daugiau, nei reikšti susirūpinimą. O tiems, kas gali imtis veiksmų, Altintas taps pavyzdžiu.
Matomai, jau tapo pavyzdžiu. Kaip žinote, į šipulius subyrėjo rusų lėktuvas Tu-154, gabenęs rusų propagandos pajacus dainuoti ir linksminti saviškius ant Alepo griuvėsių ir išžudytų vaikų kaulų. (Be to, pagal tai, su kokiu aršumu Rusija neigia vienintelę adekvačią tokiu atveju galimo sprogimo versiją, įrodo, kad teroristiniai išpuoliai jai iš tiesų nėra palankūs!). Savaime suprantama, kad ir šiuo atveju, jokios užuojautos negali būti. Karinis lėktuvas, pilnas aukšto rango karininkų, pradedant generolais-leitenantais – teisėtas tikslas, o lėktuve buvę formaliai civiliai asmenys buvo dar blogesni nei tie karininkai. Ypatingą teisybę įžvelgiu tame, kad žuvo ne tik choras, savo daina „Mandagūs žmonės“ aukštinęs Krymą okupavusius padugnes (taip, apie tą pačią bailių ir niekšų minią, pasislėpusią už karinių uniformų be atpažinimo ženklų ir net nevertą kareivių vardo; apie jų „mandagumą“ nemažai yra papasakojusios jų aukos – ta prasme, tos, kurioms pavyko išgyventi), bet ir tos šlykštybės autorius, Gynybos departamento vadovas, Antonas Gubankovas. Ir net garsioji „gydytoja Liza“ (labdaros fondo „Sąžininga pagalba“ vadovė Jelizaveta Glinka), dalyvavusi rusų okupantų propagandoje ir neteisėtai gabenusi ukrainiečių vaikus iš okupuotos teritorijos į Rusiją (t.y. dariusi tą patį, ką prieš 75-erius metus darė vokiečių nacistai). Mano nuomone, geriausiai Tu-154 žūtį pakomentavo Ukrainos prezidento patarėjas Jurijus Biriukovas: „Norisi į Rusijos ambasadą nunešti buteliuką „Gudobelės“ koncentrato (tai ta pati priemonė voniai, kurią gerdami apsinuodijo mažiausiai 77 rusai)“.
Ir, ko gero, tai tik pradžia. Spyruoklė viena kryptimi buvo tempiama per ilgai. 2017-aisiais metais pamatysime, kaip ji šauna atgal.
Ar man patinka pasaulis, kuriame dėl visiškos oficialių struktūrų impotencijos, su blogiu kovoti tenka individualiems keršytojams? Kategoriškai ne. Ypač, jei jie yra musulmonai. Tačiau, jei norinčių kovoti visai neatsirastų, būtų kur kas blogiau.
Jurijus Nesterenka
